Likimo ironijos sekmadienis

Žinau, šis sekmadienis vadinamas Palmių arba Verbų sekmadieniu, pirmasis pavadinimas – liuteroniškas, gi antrasis – lietuviškas, bet žinant tai, ką iš tiesų reiškė Jėzaus įžengimas į Jeruzalę (dar vienas, oficialus, šio sekmadienio pavadinimas) ir kas sėkė po jo, drįstu jį vadinti Likimo ironijos sekmadieniu. O gal teisingiau – Dievo ironijos.

Likimo ironija – ne tik tai, kad artėjant Paschos šventei Jėzus Jeruzalės prieigose buvo sutiktas kaip gelbėtojas, išvaduotojas, karalius, o jau po kelių dienų nukryžiuotas kaip vergas, nusikaltėlis, bet ir tai (dar labiau), kad Jėzaus mokiniai, patys dalyvavę triumfo eisenoje, išsibėgios, kai Jėzus bus teisiamas ir nužudomas. Žiauri tokia ironija…

Bet ar ne žiauri likimo ironija yra tai, kad šiandien (o ir visais laikais) Jėzaus mokiniais save laikantys žmonės mieliau “sudabartina” Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, rengdami procesijas, iškilmes, giedodami šlovės giesmes, nei sudabartina Jo gyvenimą? Žinoma, atlikti religines priedermes, kad ir koks sunkus lažas jos kartais atrodytų, yra paprasčiau.

Ar ne žiauri ironija ir tai, kad šiandien pasaulyje daugiau kaip milijardas krikščionių, lūpomis išpažįstančių savo tikėjimą, garsiau ar tyliau kalbančių apie krikščioniškas vertybes, bet pasaulis, net ir tos šalys, kuriose krikščionys sudaro apie 90 procentų gyventojų, ne itin krikščioniškas?