Raštai ir amžinasis gyvenimas

,,Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija už mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte amžinąjį gyvenimą“ (Jn 5, 39-40), – kalbėjo Jėzus savo amžininkams, kurių susikurto Mesijo įvaizdžio jis neatitiko.

Tai buvo žmonės, gerai išstudijavę Šventuosius Raštus ir galėję juos cituoti. Jie buvo dievobaimingi, padorūs, stengėsi nepažeisti Įstatymo. Dar daugiau – Biblija jiems buvo daugiau nei literatūros šedevras, gyvenimiškos išminties rinkinys, senolių palikimas. Ritiniai su Tora ir Pranašų ištarmėmis pas juos nebuvo apdulkėję, nes šie žmonės tyrinėjo juos, ieškojo juose, anot Jėzaus, amžinojo gyvenimo. Tai pavyzdys kiekvienam tikinčiam žmogui, ne vien tik dvasininkams ir Rašto aiškintojams.

O vis dėlto jiems kažko pristigo, kad atpažintų Jėzuje tą, ,,apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir Pranašai“ (Jn 1, 45), tą, kurio neįmanoma įkalinti nei Dangaus skliaute, nei žmonių jam skirtose šventose vietose, neįmanoma nei ,,įraidinti“ Šventuosiuose Raštuose, tai yra gyvą, įsikūnijusį Dievą, kuris ateina pas žmogų į jo kasdienybę suteikti jam amžinojo gyvenimo. Tai per jį Šventieji Raštai teikia amžinąjį gyvenimą. Per jį ir mūsų gyvenimas, jei žvelgiame į jį tikėjimo žvilgsniu, tampa Šventuoju raštu, knyga, kurioje susitinka Dievas ir žmogus.