Kelkis!

,,Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, kad nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: ”Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!”“ Mk 2, 1-5

Nesunku įsivaizduoti žmonių, sugužėjusių pasiklausyti Jėzaus, galbūt ir išgyti, ir namo šeimininko reakciją. Tai daugiau nei įžūlumas. O ką, jei prapliups lyti? Nereikia nė lietaus, užtenka kaitrios Artimųjų Rytų saulės.

Tačiau šių keturių vyrų elgesys primena kažką jau girdėta/skaityta. Prieš šią istoriją apie paralyžiuotojo išgydymą ir nuodėmių atleidimą Evangelijoje pagal Morkų užrašytas pasakojimas apie raupsuotąjį, kuris irgi elgėsi įžūliai, dar daugiau – sulaužė Įstatymą, pažeidė tabu, prieidamas pernelyg arti sveikųjų. Ir keturi paralyžiuotojo bičiuliai, ir anas raupsuotasis taip elgėsi iš desperacijos, jie neturėjo ko daugiau griebtis. Arba – arba.

Vienintelis skirtumas: raupsuotasis rizikavo, norėdamas, kad Jėzus išgydytų jį patį, o tie keturi surizikavo užsitraukti nemalonę (tiesa, ne tokią didelę kaip raupsuotasis) dėl savo draugo, kuris negalėjo pajudėti. Draugas jiems buvo svarbiau už bausmę, kurią jie pelnytai galėjo užsitraukti.

http://www.lrytas.lt/-13297336771328289679-kelkis.htm