Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Adventui

Netruks pralėkti dar vienas Adventas, ir vėl švęsim Dievo atėjimo į žemę šventę. Žinoma, absurdiška būtų manyti, kad iki to meto, tai yra ,,iki Kristaus“ arba iki ,,mūsų eros“ Dievo žemėje nebuvo. Buvo, bet kitaip. Ir žmonėms kalbėjo. Per jiems svarbius įvykius, per gamtos reiškinius, per Mozę, per pranašus. Tačiau Jėzuje Dievas pats tapo žmogumi.

Ne tik Kalėdos, bet ir Adventas primena, jog Dievas nelaukia, kol mes vargais negalais savo ,,religinėmis praktikomis“ pasieksim dangaus aukštybes. Biblija byloja: ne, žmogau, ne tu pas Dievą, bet Dievas pas tave ateina. Tapdamas žmogumi. Mažu, silpnu. Amžinasis tampa mirtingu, Visagalis ,,apiplėšia pats save“ (plg. Fil 2, 6-8). Iš švento dangaus, nužengia pas mus, į purvą, į ašarų pakalnę, kur, regis, nieko švento nėra ir būti negalėtų. Štai ką primena Adventas. Ir ne tik tai. Šis metas primena dar ir tai, kad Dievo atėjimas nėra vienkartinis įvykis. Taip, Dievas jau tapo žmogumi, jau gimė Betliejaus tvarte, ir antrą kartą to nebebus. Tai jau yra įvykę. Vieną kartą visiems laikams. Kaip ir mirtis ant kryžiaus, ir prisikėlimas.

Tačiau tai dar ne viskas. Pats Jėzus ne kartą yra kalbėjęs apie antrąjį atėjimą. Ne kartą yra įspėjęs, kad lauktume. Bažnyčia Advento metu irgi apie tai kalba. Tačiau klystame, nukeldami tą antrąjį Jėzaus atėjimą kažkur į tolimą, neįžiūrimą ateitį. Taip, tikime ir išpažįstame, kad jis ,,ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tačiau, spėliodami apie pasaulio pabaigą ir pasaulio teismą laikų pabaigoje, rizikuojame pražiopsoti Jėzaus atėjimą šiandien. Ne tik maldoje, ne tik Biblijoje, ne tik per pamaldas, bet ir, ypač, kasdienybėje. Jėzus ateina žmonėse, su kuriais apsipratom, kurių galbūt nė nepastebim, o gal ir nekenčiam. Jis gi pats apie tai yra sakęs – reikėtų dažniau prisiminti tą Evangelijos pagal Matą vietą, kurioje užrašyti šie Jėzaus žodžiai: ,,Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte…“. Arba atvirkščiai: ,,…manęs nepavalgydinote, manęs nepagirdėte…“. Taigi. Laukdami eilinių Kalėdų arba pasaulio teismo laikų pabaigoje, nepražiopsokim jo atėjimo čia ir dabar. Nes ir pasaulio teismas vyksta jau dabar. Kai renkamės tarp gėrio ir blogio, tarp atleidimo ir keršto, tarp meilės ir neapykantos.

Palaiminto Advento.

A.M.

28 lapkričio, 2020 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Apie Martiną Liuterį

Jei įdomu, kas buvo tas Martinas (lietuviškiau – Martynas) Liuteris (atsiminkite, prašau, Martinas Liuteris Kingas buvo visai kitas žmogus, gyvenęs XX a.), daugiau apie jį galite sužinoti štai čia, po šia nuoroda.

31 spalio, 2020 Posted by | Uncategorized | , , , | Parašykite komentarą

Ko stovite?

„Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Evangelijoje pagal Morkų apie Jėzaus žengimą į dangų pasakojama tik tiek. Tik vienas sakinys. Skirtingai nuo evangelisto Luko, kuris šiek tiek vaizdingiau aprašė šį mūsų suvokimą pranokstantį įvykį, paminėdamas bent jau paslaptingą debesį, „paslėpusį“ Jėzų nuo mokinių akių (plg. Apd 1, 9), ir „du vyrus baltais drabužiais“ (Apd 1, 10), matyt, ne šiaip sau atsidūrusius įvykio vietoje. Ir viskas, nieko daugiau. Evangelistas Jonas šį įvykį nutyli, Matas irgi nemini, bent jau tiesiogiai, tik užsimena apie kalną Galilėjoje, prie kurio Jėzus buvo sukvietęs savo apaštalus.

Nedaug informacijos pateikia ir apaštalų laiškai, išskyrus trumpus intarpus, kurie, deja, nėra reportažai iš įvykio vietos, o tuo labiau ne žurnalistiniai tyrimai. Todėl norintys sužinoti daugiau gilinasi į teologinius traktatus, varto kvantinės fizikos vadovus, o dar kiti, greito ir lengvo „maisto“ mėgėjai, smalsumą tenkina pseudorelignėse knygelėse. Bepigu apaštalams, kurie savo akimis viską matė. Lukas, apaštalų darbų knygos autorius, rašo: „…jiems bežiūrint Jėzus pakilo aukštyn“. O reginys, galimas dalykas, atrodė nepaprastai, nes jie, anot Luko, „akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų…“.

Tikriausiai neįmanoma buvo nuleisti akių į žemę, kai ten, aukštybėse, dėjosi tokie dalykai. Kas žino, turbūt ir apaštalai tą akimirką norėjo tik vieno: kuo greičiau nusekti paskui Jėzų, kuris pats buvo žadėjęs jiems danguje, pas Tėvą, vietą paruošti (plg. Jn 14, 1-3). Regis, šį norą išsako ir tūlas krikščionis, giedodamas: „O, kad greičiau sulaukčiau, / Ateis kai laikas tas, / Ir kad matyti gaučiau / Grožybes dangiškas!“ (“Dangun įžengia Kristus“, Krikščioniškos giesmės, 114). Tačiau kaip tik tą akimirką, pasak Apaštalų darbų knygos autoriaus, trumpai pasirodo baltais drabužiais pasipuošę vyrai, kurie ima ir nutraukia vienuolikos mokinių meditaciją: „…ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate Jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 11).

Šie vyrai, kurių nei vardų, nei statuso nežinome, kartą jau buvo pasirodę. Kai moterys, šabui pasibaigus, pirmąją savaitės dieną, atėjo prie Jėzaus kapo, jas, kaip teigia Lukas, pasitiko „du vyrai spindinčiais drabužiais“ (Jonas pasakoja, kad jie pasirodė Marijai Magdalietei, o Matas ir Morkus mini tik vieną, bet iš esmės tai nieko nekeičia), kurie joms paskelbė, kad Jėzaus kape nėra, nes Jis prisikėlė (plg Lk 24, 5-7). Vis dėlto Matas paaiškina, kas tas paslaptingas vyras, kurio išvaizda buvo „it žaibo“: tai Viešpaties angelas, o jis, kaip byloja Biblija, pasirodo ne kasdien, tik ypač svarbiais atvejais.

Jei pirmu atveju angelai (arba angelas) paskelbia gerąją naujieną apie tai, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, šįkart jie skelbia dar vieną gerą žinią: Jėzus niekur neprapuolė, Jis sugrįš. Be abejo, apaštalams, atsisveikinusiems su Jėzumi, paimtu į dangiškąją Dievo garbę, ir liekantiems šiapus, reikėjo padrąsinimo. Tačiau tai ne viskas, ką vienuolika apaštalų išgirdo iš angelų. Ne mažiau svarbus yra ir jų klausimas apaštalams: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“ Nežinau, ką atsakė apaštalai, bet neatmetu tikimybės, jog angelai šiuo klausimu priminė tai, ką Jėzus, prieš atsisveikindamas, buvo jiems sakęs. Evangelistas Morkus, vos vienu sakiniu užsiminęs apie Jėzaus paėmimą į dangų, prieš tai primena Jėzaus įpareigojimą mokiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk, 16, 15). Matas, nors ir ne paraidžiui, rašo tą patį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones…“ (Mt 28, 19).

Jėzus buvo įsakęs eiti, nedelsti, o jie, tai yra apaštalai, stovi, lūkuriuoja. Tiesa, ne šiaip žioplinėja, o akimis palydi į dangų žengiantį Jėzų, stebisi įspūdingu įvykiu, tačiau jie pašaukti ne tam. Jų gyvenimas nuo šiol turės būti Jėzaus misijos tąsa, nuo šiol jie turės skelbti gerąją naujieną pasauliui, ir ne vien žodžiais, bet savo gyvenimu, stebuklingais ženklais, kuriuos jie darys Jėzaus vardu. Ar tai įmanoma, juk jie tik žmonės? Petras išsigynęs Jėzaus, Tomas netikėjęs kitų mokinių pasakojimu apie prisikėlusį Jėzų, o visi kartu netikėję moterų pasakojimu apie tuščią kapą… Tačiau Jėzus, prieš pat žengdamas į dangaus garbę, jiems sako: „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai…“ (Mk 16, 17). Ne visada lengva tikėti, ne visada lengva daryti stebuklingus ženklus, todėl jie bus „apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49), kuri juos perkeis, padarys naujais žmonėmis, kad Viešpats toliau veiktų per juos, perkeisdamas pasaulį iki tos dienos, kada dangaus karalystė galutinai įsiviešpataus kūrinijoje.

Arvydas Malinauskas

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr.4-5

23 gegužės, 2020 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Kristus prisikėlė! Aleliuja!

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio

velykinis sveikinimas

 

sveikinimas velykos 2020

12 balandžio, 2020 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Velykų ryto pamaldos

Informacija apie Velykų pamaldas, kurios bus transliuojamos sekmadienį, balandžio mėn. 12 d. (pradžia – 7 val. ryto).

10 balandžio, 2020 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

2020 m. kovo mėn. 27 d. įvykusio virtualaus LELB Konsistorijos posėdžio nutarimai.

LR Vyriausybei pratęsus karantiną, Lietuvos evangelikų liuteronų parapijose pamaldos nebus laikomos, iki kol karantinas bus nutrauktas. Sekmadieniais 11 val. vyksta pamaldų transliacija iš Vilniaus bažnyčios Facebooko paskyroje Kelias. Kitų pamaldų bei valandų liturgijos transliacijas galima rasti kunigų ir parapijų socialinių tinklų paskyrose.

Dėl galimybės individualiai apsilankyti bažnyčioje. Ten, kur yra tokia galimybė, bažnyčios turėtų būti atviros bent keletą dienų per savaitę po kelias valandas, kad žmonės galėtų užeiti po vieną asmeninei maldai. Bažnyčioje žmones turėtų priimti kunigas. Ant bažnyčios durų ir interneto svetainėje http://www.liuteronai.lt turi būti paskelbta, kuriuo laiku bažnyčios bus atviros. Viskas turi vykti laikantis SAM rekomendacijų.

Dėl renginių. Visi bažnytiniai renginiai atšaukiami iki 2020 m. birželio mėn. 1 d., o taip pat – Vanagų stovykla liepos mėn.

Dėl laidotuvių. Atsižvelgiant į SAM rekomendacijas, nuspręsta karantino metu nešarvoti bažnyčiose (ten, kur yra tokia tradicija). Laidojimo pamaldos turi vykti lauke, dalyvaujant patiems artimiausiems žmonėms.

Dėl Krikšto. Apeigose su kunigu dalyvauja tik krikštijamasis ir jo tėvai.

Dėl konfirmacijos. Konfirmantų ruošimas vyks tik nuotoliniu būdu. Dėl konfirmacijos datų bus sprendžiama po birželio 1 d.

Dėl padidintos rizikos grupėje esančių kunigų. Rekomenduojama padidintos rizikos grupėje esančius kunigus kreiptis į brolius kunigus dėl bažnytinių patarnavimų atlikimo karantino metu.

Dėl maldos. Liuteronai kviečiami kiekvieną dieną 20 val. melstis Viešpaties malda „Tėve mūsų“ ir sugiedoti giesmę „O, mūsų Tėve danguje“ (Nr. 311). Kur yra galimybė, tuo metu bažnyčioje skambinama varpais.

Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą. (Ps 91,14)

28 kovo, 2020 Posted by | Uncategorized | Komentarai įrašui yra išjungti

Mesijas ant asilėlio

…Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’“.
Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.
Jie šaukė:
„Garbė karaliui, kuris ateina
Viešpaties vardu!
Ramybė danguje,
šlovė aukštybėse!“
Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Evangelija pagal Luką 19, 28-40)
___________________________________________________________________________________________
Skaitant Jėzaus įžengimo į Jeruzalę istoriją, ne kartą kilo klausimas, kodėl Jėzus, ne tik pats nereiškęs pretenzijų į jokius titulus, bet ir pasislėpęs nuo juo susižavėjusių ir karaliumi sumaniusių paskelbti žmonių (plg Jn 6, 15), draudęs savo mokiniams skelbti, kad jis yra Mesijas (plg Mt 16, 20), tąsyk visai mielai leidosi būti sutiktas kaip karalius.

“Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Lk 19, 38), – džiūgavo mokiniai ir jam prijaučiantys, o Jėzui tai, atrodo, visai patiko, juolab, kad į fariziejų prašymą sudrausminti jį pasitinkančius žmones, Jėzus atsakė: “Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!“ (Lk 19, 40).

Dar daugiau – Jėzus pats buvo šios triumfo eisenos, nors ir neprilygstančios romėnų karžygių ir valdovų paradams, iniciatorius, nurodęs mokiniams parūpinti jam transporto priemonę, ant kurios turėsiąs įjoti į šventąjį miestą.

Tačiau būtent asilėlis ir duoda atsakymą į klausimą, kodėl Jėzus iš Nazareto sutiko būti priimtas Jeruzalėje kaip vaduotojas, karalius, mesijus. Žinoma, ši eisena yra pranašo Zacharijo, gyvenusio dar gerokai iki Jėzaus gimimo, žodžių išsipildymas: “Didžiai džiūgauk, Ziono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). Tačiau ne tik. Taip, Jėzus įjojo į Jeruzalę kaip vaduotojas. O vis dėlto padarė tai skirtingai nei visi kiti vaduotojai ir valdovai, kurie paraduose ir triumfo eisenose siekia, visų pirma, pademonstruoti savo galią.

Jėzaus įžengimas į Jeruzalę yra kitokio valdovo/vaduotojo ir kitokios galios demonstracija. Šis valdovas atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (plg. Mk 10, 45). Būti ištikimas Dievo valiai ir žmonėms – pavargusiems, paklydusiems, nusikaltusiems, savo ir kitų gyvenimą pavertusiems pragaro prieangiu, o gal ir pačiu pragaru. Tam, kad jie pažintų Dievą ir jiems skirtą amžinąjį gyvenimą. Jo galia – meilė ir gailestingumas. Meilė, kuri ne vienadienė, ne toji, kuri, anot vieno rašytojo, “trunka trejus metus“, o stipresnė už mirtį (plg. Jn 15, 13), ir gailestingumas, kuris didesnis už didžiausią nuodėmę.

28 kovo, 2020 Posted by | Biblija, mintys | , , | Parašykite komentarą