Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

apie Dievo karalystę

… Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega, ar keliasi, ar naktį, ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo. Mk 4, 26-29

Biblijos ekspertai teigia, kad palyginimai – jie dar vadinami parabolėmis, alegorijomis – sudaro daugiau kaip trečdalį mums išlikusio Jėzaus mokymo. Tiesa, nereikėtų manyti, kad Jėzus buvo vienintelis toks išmintingas ano meto pedagogas ar psichologas, mokėjęs teologines, moralines ir egzistencines tiesas perteikti savo meto žmonėms, kurie ne tik nebuvo įgiję jokių mokslinių laipsnių, bet ir galbūt nemokėjo skaityti. Šį mokymą metodą taikė bene visi to meto rabinai, be to, palyginimai yra neatsiejama judėjų folkloro dalis. Palyginimais buvo galima pasiekti kiekvieno žmogaus protą ir širdį. Tačiau tai dar ne viskas. Palyginimams buvo būdinga ne tik tai, kad juos galėjo suprasti ir Rašto aiškintojai, ir kariai, ir piemenys, bet ir tai, kad žinia, kurią jie perteikdavo, dažniausiai nustebindavo, netgi priblokšdavo klausytojus. Iš graikų kalbos mus pasiekė žodis “paradoksas“, kuris pirmiausia buvo vartojamas pažymėti neįprastam reiškiniui ar įvykiui, neatitinkančiam lūkesčių, įsitikinimų, prieštaraujančiam įprastoms taisyklėms. Turbūt kaip tik dėl šio elemento, t. y. paradokso, palyginimai buvo labiausiai veiksminga mokymo priemonė, nes turėdavo ilgam išlikti juos girdėjusių atmintyje. Trumpai tariant, jie buvo nenuobodūs.

Iš šio ir kitų panašių palyginimų matome, kad Jėzus palyginimais kalbėjo ir apie tai, kas, regis, viršija mūsų žmogišką supratimą, ko neįmanoma sutalpinti ir į storiausius teologijos žinynus. Dievo karalystė. Kokia ji? Kada ji ateis? Pastarasis klausimas nedavė ramybės Jėzaus amžininkams. Neduoda jis ramybės ir šių dienų žmonėms, bent jau tiems, kurie žemiškose karalystėse neišsitenka ir kurių tos žemiškosios karalystės su savo santvarkomis ir teikiamomis gėrybėmis, netgi privilegijomis, netenkina.

Jėzaus palyginimas apie sėklą, kuri auga be žmogaus intervencijos, be jo pastangų, neskaitant sėjos veiksmo, kuriuo ši pamoka prasideda, byloja, jog Dievo karalystė ,,ateina nepastebimai“ (šie paties Jėzaus žodžiai yra Evangelijos pagal Luką fragmente, kuriame Jėzus atsako fariziejams į jų klausimą kada ateis Dievo karalystė). Ji ateina be triukšmo, be fejerverkų, ir nedaugelis ją pastebi, nes Dievas ne įsiveržia it okupantas, bet veikia tyliai. Juk ir mūsų gyvenime yra panašiai: tie, kas griauna ir naikina, daro tai triukšmingai (gal tai viena iš priežasčių, kodėl blogis labiau pastebimas?), o kuriantys, puoselėjantys triūsia tyliai, nelįsdami ,,į akis“.

Šį palyginimą apie taip nepastebimai, net be mūsų žinios, tačiau be paliovos augančią Dievo karalystę verta prisiminti ypač tuomet, kai ima dingotis, kad pasaulis virtęs pragaru, kad jame jau nėra vietos Dievui, taigi Nyčė buvęs tiesus. O juk būna taip, jei tik nesam kurti ir akli tam, kas vyksta pasaulyje, jei širdys dar nevirtusios akmenimis. Verta prisiminti, kad toji Dievo pasėta sėkla dygsta, auga, o atėjus paskirtam metui nudžiugins derliumi. Tik kad mes labai nekantrūs, norime derliaus vaisius raškyti jau dabar. Žinau tai, nes pats toks esu. Mes skubam, norim, kad viskas būtų greit, o jei taip nėra, nusiviliam, nuleidžiam rankas, supykstam. Reikėtų būti ramesniems, kantresniems, o ir akis prasitrinti būtų ne pro šalį, tada pastebėtume ir Dievo karalystės ženklus, ir stebuklus, kurių, sakom, nebūna. Nebūna, nes ne ten žiūrim. Arba dairomės, tikėdamiesi pamatysią aukštus, vešlius javus, nors dar tik daigų metas.

A. M.

(“Lietuvos evangelikų kelias“, Nr 6, 2015)

Reklama

birželio 3, 2019 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Apie tikėjimu virtusį nuoširdų netikėjimą

,,Vieno iš Dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ Jn 20, 24-31

Man atrodo, apaštalo Tomo, kartais vadinamo pirmuoju protestantu, nenoras aklai tikėti draugų liudijimu, byloja ne tik apie didelį šio žmogaus sielvartą, ištikusį jį po Jėzaus mirties (lengva tikėti, kai viskas gerai ir gražu, bet tikėti tada, kai ištinka nelaimė, būna žymiau sunkiau, tačiau toks tikėjimas būna ir tikresnis), bet ir apie jo nuoširdumą.

Šis žmogus galėjo paprasčiausiai prisitaikyti prie savo draugų, panašiai kaip ne vienas žmogus Atgimimo metais prisitaikė prie daugumos, masiškai plūdusios į bažnyčias, galėjo elgtis kaip „visi“, bet ne… Tomui, kuris buvo vadinamas Dvyniu, svetimas prisitaikėliškumas, juk jam netikėti draugų pasakojimu, visų pirma, buvo nenaudinga: kaip į tai pažiūrės bičiuliai, ką jie pagalvos, gal pasmerks?

Jėzaus ateina dar kartą, tik šįsyk jau dėl vienintelio Tomo. Jam brangus kiekvienas, ne tik tikintis, bet ir abejojantis, ir netikintis. Todėl nieko nuostabaus, kad tas, kuris vakar netikėjo, tampa ištikimu Prisikėlusiojo liudytoju.

A.M.

gegužės 3, 2019 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

“Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ Jn 1,5

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

 

gruodžio 28, 2018 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Ateina dienos

,,Tikėkite manimi, tai VIEŠPATIES žodis, ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas, ir Izraelis saugiai gyvens. Jis bus vadinamas šitokiu vardu: VIEŠPATS mūsų teisumas“ (Jer 23, 5-6)

Šie pranašo lūpomis ištarti vilties kupini žodžiai pirmąkart nuskambėjo dar gerokai iki Mesijo, kuris buvo vadinamas Dovydo sūnumi arba ,,Atžala“, atėjimo. (Tas ,,gerokai“ – maždaug šeši šimtai metų.) Karaliaus Dovydo tauta laukė. Laukimu paženklinta visa jos istorija. Nors, tiesą sakant, laukimas – įprasta kiekvienos tautos, kiekvieno žmogaus būsena, neatsiejama nuo ateities. Laukti nėra lengva, ypač jei į rytojų žvelgiam su netikrumu, nerimu, o gal ir baime. Tačiau kas kita, jei laukiam su viltimi, jei tikimės, kad ateitis bus geresnė už tai, kas lieka praeity.

Tiesa, ne visi lūkesčiai išsipildo. Žmogus ne visuomet sulaukia, ko tikėjosi. Viltys kartais dūžta. Tai gal geriau jų išvis neturėti – juk be vilties nebūna ir nusivylimo? Jei šiandien nieko gero nesitikėsim, galbūt ryt mažiau skaudės?

O vis dėlto tikriausiai būtų nepakeliama, gyventi be jokios vilties. Ypač tuomet, kai sunku. Todėl Dievas ir nesiliovė per pranašus guodęs savo tautą. Kartais bardavo, kartais kaltindavo, bet labai dažnai guosdavo, stiprindamas viltį. ,,Štai ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai aš sugrąžinsiu savo tautą…“ (Jer 30, 3). ,,Štai ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą“ (Jer 33, 14-15).

Tačiau būna, kad lūkesčiai išsipildo su kaupu. Būna, kad aplanko tokia laimė, kokios nė nesapnavai. Turiu galvoj ne sėkmę loterijoje, o kur kas daugiau. Laimėtas automobilis ar net milijonas – tikrai ne didžiausia laimė. Būna, kad tokia sėkmė akimoju virsta nesėkme.

,,Kai VIEŠPATS parvedė Ziono tremtinius, mes buvome lyg sapne“ (Ps 126, 1), – prisimena psalmistas. Dievas ne tik dažnai stiprino viltį, žadėdamas išgelbėti, bet ir savo pažadus ištesėdavo. Dažnai su kaupu, pranokdamas laukiančiųjų lūkesčius. O dažnai ir nustebindamas.

Izraelio ir Judo tauta tikėjosi, kad Dievas ją išgelbės, sugrąžins iš kraštų, kuriuose ji būdavo išblaškyta. Iš tiesų, Dievas ją ne kartą išvadavo iš pavergėjų, parvesdamas iš tremties į protėviams pažadėtą žemę. Tačiau Dievas padarė dar daugiau, įvykdė savo pažadus su kaupu, pranoko visus lūkesčius, siųsdamas Mesiją visoms tautoms. Tiesa, per pranašus Dievas buvo paskelbęs apie savo palankumą ne tik Izraelio, Judo ir Dovydo tautai, tik kad šie žodžiai dažnai pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo. Kaip, beje, ir žodžiai apie Mesiją kaip apie kenčiantį Dievo tarną: ,,Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia… Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku“ (plg. Iz 53, 2-3). Be abejo, Mesijo kaip karaliaus, kuriam lenkiasi ir duokles gabena visos pagonių tautos, įvaizdis mielesnis. Juk bet kuriai tautai būtų malonu, kad jos karalius valdytų visą pasaulį…

Taigi, viena vertus, Dievas pranoko visus laukusiųjų lūkesčius, su kaupu išpildė savo pažadus Antra vertus, ištesėdamas pažadus, nustebino, o tuo pačiu kai ką galbūt ir nuvylė. Kodėl įvyko būtent taip, kodėl Mesijas kentėjo, kodėl jam reikėjo mirti, ir dar taip gėdingai, ant kryžiaus? Kodėl jis buvo toks atlaidus visokiems pašlemėkams? Per daug nesistebėkim Petru, kuris, išgirdęs Jėzų kalbant apie kančią ir mirtį, bandė sudrausti: ,,Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“ (Mt 16, 22). Neaikčiokim, girdėdami apie fariziejų, pasipiktinusį ,,nederamu“ Jėzaus elgesiu su plačiai žinoma nusidėjėle: ,,Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia…“ (Lk 7, 39). Nesistebėkim ir dviem mokiniais, keliavusiais į Emausą ir apraudojusiais sudužusias mesijines viltis (plg. Lk 24, 18-24). Jei būtume nuoširdesni, juose atpažintume save – juk būna, kad ir mes pasijuntam ne tik Dievo nustebinti, bet ir apvilti (,,Kodėl Dievas pasielgė ne taip, kaip prašiau?“ ,,Kodėl Dievas negalėjo to ar ano padaryti?“ ,,Kodėl Dievas gailestingas ir mano nedraugams?“)

Adventas primena, kad artėja Kalėdos, Dievo Sūnaus tapimo Žmogaus Sūnumi, Dievo nužengimo pas žmogų, šventė. Tačiau primena ir tai, kad Mesijas, gyvenęs tarp mūsų, miręs ant kryžiaus ir prisikėlęs, ateis laikų pabaigoje ,,jo laukiančiųjų išganymui“ (plg Hbr, 9, 24). Ar laukiam jo? O gal vis dėlto užteks Kalėdų? Gal, kaip liaudies išmintis byloja, ,,geriau žvirblis saujoj negu erelis padangėj“? Kalėdos jau čia pat, o kada tas Mesijas sugrįš, niekas nežino…

Nelengva laukti. Ypač kai laukti tenka ilgai. O dar sunkiau, kai nežinai, kiek ilgai.

,,Jėzau, džiaugsme vargstančių / ir pagalba kenčiančių, / Gydyk, Viešpatie meilingas / mūsų širdis nuodėmingas!“ (,,,Kol lauke turi stovėti“. Krikščioniškos giesmės)

gruodžio 11, 2018 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo M. Sabučio velykinis sveikinimas

balandžio 3, 2018 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Kalėdinis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio sveikinimas

2017 Gruodžio mėn. 22 d.

„Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“. (Jn 4,42)

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Ką jautė mūsų protėviai, išvaryti iš Edeno sodo ir sunaikinę meilės ryšį su Kūrėju? Prisimename, jog išvarymas nuo Dievo Artumos buvo lydimas ir nuostabiu pažadu: „Viešpats Dievas tarė žalčiui: Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną.“(Pr 3,15)

Gal Ieva, žvelgdama į Abelį ir Kainą jau puoselėjo viltį, kad, galbūt vienas iš šių vaikelių sunaikins nuodėmę, pakeis tai, kas, regis, nepakeičiama – sutaikys žmogų su Dievu ir nugalės mirtį? Tačiau sūnūs dar esmingiau atskleidė nuodėmės baisybę – Kaino ranka pakilo prieš brolį. Ten, kur turėjo skleistis gyvenimas, santarvė, meilė, pirmą kartą pasirodė mirtis visu baisumu, beprasmybe ir neviltimi.

Tačiau Dievas nepamiršo pažado, duoto pirmiesiems žmonėms. Kartojo jį per patriarchus, per pranašus, per išrinktus žmones, kurie skelbė, net patys to dar pilnai nesuprasdami, jog gims Tasai, kuris Izraelį ir visas tautas išvaduos iš per protėvius atėjusio vargo. Tasai, kuris vėl sutaikys žmoniją su Kūrėju.

Tremtys, nuodėmės, griovimai, pavergimai, kuriuos turėjo iškęsti Izraelis, neištrynė vilties ir troškimo sulaukti išsipildančio pažado. Šiandieną mes švenčiame ne ką kitą, kaip išsipildymą to, kas Dievo buvo pažadėta dar pačioje žmonijos aušroje. Užgimęs Išganytojas pakeitė visos žmonijos ir mūsų istoriją. Mes net negalime suvokti, koks pasaulis buvo iki Jo įsikūnijimo ir koks jis būtų šiandieną, jei pats Dievas nebūtų apsigyvenęs tarp žmonių, kadaise prieš Jį sukilusių ir atsisakiusių turėti gyvenimą.

Kad ir kokia įprasta mums atrodytų Kalėdų žinia, ji niekuomet nebus paprasta. Beskoniais tapę žodžiai „Kalėdų stebuklas“ nėra apie kokią nors ypatingą nuotaiką, žmonių tarpusavio santykius ar šventinį džiaugsmą. Švenčių būna įvairių, žmonės sveikina vieni kitus ir kitomis progomis, tačiau tikrasis „Kalėdų stebuklas“ yra pats Kristus ir tai, kad Jis leidžia mums Save pažinti. Dievas, amžiams tapęs žmogumi, trokšta kad mes grįžtume ten, iš kur buvome ilgiems amžiams išvaryti, į gyvenimą Jo Artume.

Šiemet minėjome Reformacijos 500 metų jubiliejų. Daug dėmesio buvo skirta mūsų giesmėms, istorijai, paveldui. Tačiau, iš esmės, viskas, į ką rodė Bažnyčios reformatorius daktaras Martynas Liuteris ir kiti Reformacijos šviesuliai – tai Kristus. Jie kvietė Bažnyčią – kaip kadaise piemenis, kaip išminčius, kaip Mariją ir Juozapą, kaip Oną ir Simeoną pasitikti Išganytoją, kuris savo įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu pelnė mums amžinybę.

Dėl mūsų nuodėmių, dėl įvairiausių gyvenimo aplinkybių, kūno skausmų, pasaulio ir šėtono pinklių mus dažnai užklumpa tamsa, nerimas, neviltis. Kad ir kokia tamsybė mus ištiktų, nelikime joje, nes Jėzus ir atėjo tam, kad dovanotų šviesą ir gyvenimą. Jis gyvena savo Bažnyčioje gydydamas, nuplaudamas, mokydamas, sutaikydamas, kad neliktume nuodėmėje ir mirtyje, bet turėtume gyvenimą.

Dėkokime Jam giesme ir maldomis, kad Jis mus myli ir pamynė amžiams mūsų priešą.

Palaimintų Kalėdų ir Naujųjų 2018-ųjų Viešpaties metų!

Brolis Kristuje,

Vyskupas Mindaugas Sabutis Kalėdos 2017

 

sausio 2, 2018 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

trumpai drūtai apie evangelikus liuteronus

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis apie evangelikus liuteronus

birželio 26, 2017 Posted by | Uncategorized | , , , , | Parašykite komentarą