Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Apie stogus ardantį tikėjimą

,,Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau  ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’ O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, čia jis tarė paralyžiuotajam,  sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“ Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: ,,Šiandien matėme nuostabių dalykų.“ Lk 5, 18-26

,,Šiandien matėme nuostabių dalykų“, – kalbėjo žmonės, vieni nustebę, kiti išsigandę. Stebuklai juk ne kasdien vyksta. Beje, tąsyk taip pat galėjo neįvykti. Ir nuostabių dalykų tądien aplink Jėzų susibūrę žmonės galėjo neišvysti. Taip, paralyžiuotą žmogų išgydė Jėzus, kurį, kaip rašoma tame pačiame Evangelijos pagal Luką skyriuje, ,,Viešpaties galia skatino gydyti“, bet kažin kaip ten būtų buvę, jei ne tie vyrai, kurie paėmė neštuvus, paguldė ant jų nelaimingąjį ir atgabeno jį pas Jėzų. O juk galėjo ir neatgabenti. Ar maža ligonių, invalidų, kenčiančių? Be to, Jėzus ir taip turėjo ką veikti: vienus mokė, – ne juokai, pas jį net fariziejai ir Rašto aiškintojai buvo susirinkę, – kitus gydė… Šiaip ar taip, tačiau tiems žmonėms, kurių nė vardų nežinome, visa tai buvo nė motais. Tą kartą jiems labiau už viską rūpėjo kenčiantis žmogus, kuriam jie norėjo padėti. Ir ne šiaip sau norėjo, o rizikavo dėl jo užsitraukti sau nemalonę. Iš meilės artimui jie ryžosi chuliganiškam poelgiui. Nesunku įsivaizduoti, kaip turėjo pasijusti name susigrūdę žmonės, kurie įdėmiai klausėsi Jėzaus, kai staiga, praardžius namo stogą, prie Jėzaus buvo nuleisti neštuvai su invalidu. Namo šeimininkas tuo labiau nenudžiugo.

O juk tie vyrai, atnešę paralyžiuotąjį pas Jėzų ir neradę, kaip prasibrauti į vidų, galėjo sugrįžti atgal, ten, iš kur buvo atėję. Juk ir taip buvo daug padarę. Tačiau jie padarė dar daugiau, suprasdami, kad tas ,,dar daugiau“ jiems gali atsirūgti: stogas gi ne koks menkniekis. Dar svarbiau tai, kad jie ne dėl savęs taip elgėsi. Nežinome, kas juos siejo su paralyžiuotu žmogumi, bet kažin ar tai svarbu. Daug svarbiau tai, kad dėl jo jie buvo pasiryžę bet ką padaryti, kad tik jam padėtų.

Pasakojimas baigiasi laimingai. Jėzus išgydo paralyžiuotą vyrą. Tačiau įdomu tai, kad, skirtingai nuo kitų panašių evangelijose aprašytų atvejų, kai Jėzus ką nors išgydo, šįkart stebuklas įvyksta ne dėl sergančio žmogaus tikėjimo (,,Tavo tikėjimas išgydė tave“ – frazė, kurią Jėzus ne kartą ištaria pasveikusiems žmonėms), bet dėl paralyžiuoto žmogaus draugų tikėjimo. Evangelistas Lukas pastebi, kad Jėzus išvydo ,,jų tikėjimą“. Kaip galima pamatyti tikėjimą? Kartais jį, kaip ir viltį ar, pavyzdžiui, meilę, išduoda akys, žvilgsnis. Mes šių vyrų akių nematome, bet apie jų tikėjimą byloja jų elgesys. Jeigu jie nebūtų tikėję, kad Jėzus gali padėti, jei nebūtų turėję vilties, kad gali įvykti tai, kas atrodo neįmanoma, jeigu jiems nebūtų buvę gaila nelaimingo žmogaus, jeigu jie nebūtų padarę daugiau nei galima, stebuklas nebūtų įvykęs.

A.M.

rugsėjo 11, 2016 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Susitikus su Dievu

,,Vargas man, nes esu žuvęs…“, – dejavo Izaijas, šventykloje patyręs Dievo didybę ir savo menkumą (Iz 6, 5a). ,,Ak, Viešpatie Dieve!“ – vaitojo Jeremijas, išgirdęs, kad Dievas išsirinko jį būti pranašu Jer 1, 6a). Dieviškas apreiškimas juos abu ištiko tam nepasirengusius, – Biblijoje visada taip, – ir jo nenusipelniusius. Jei manote kitaip, vadinasi, neatidžiai skaitote Bibliją ir nepažįstate Dievo. Galbūt ir kyla pagunda manyti Izaiją buvus vertą Dievo malonės, – šiaip ar taip juk šventykloje, o ne bet kur šis vyras buvo, – bet jo atsakas į apreiškimą bylojo bent jau tai, kad jis pats tikrai nelaikė vertu. Užuot nudžiugęs, kad regi tai, kas ne bet kam yra leista, Izaijas išpažįsta savo nevertumą: ,,Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Valdovą, Galybių Viešpatį“ (Iz 6, 5b). Šiuo atveju nebūtina pasižymėti puikiu teksto suvokimu, kad suprastum, jog Izaijas, kalbėdamas apie suteptas lūpas, mintyje turi tikrai ne gėrimus ir ne gardžius valgius.

Jeremijas, nors ir kilęs iš kunigų giminės (žr. pačią Jeremijo knygos pradžią), išgirdęs, kad Viešpats jį jau seniausiai, dar prieš gimstant, paskyręs pranašu tautoms, nepuola į džiaugsmo ekstazę, o sutrinka: ,,Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ (Jer 1, 6b). Apie pasididžiavimą ir šiuolaikinėje psichologijoje akcentuojamą aukštą savivertę nėra nė minties. Jeremijas buvo realistas, supratęs, kad tokia misija – būti ,,pranašu tautoms“ – yra per sunki žmogui. Abu, Izaijas ir Jeremijas, patyrė tikro, gyvojo, Dievo artumą, prieš kurį galima tik netekti žado ir apstulbti. Stabai – kas kita, nes jie tik paties žmogaus rankų ar vaizduotės padarinys.

Kas vyksta toliau? …

Toliau galite skaityti internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt ir laikraštyje ”Lietuvos evangelikų kelias”, 2016 m, Nr. 1-2.

A.M.

vasario 13, 2016 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

Mieli broliai ir seserys Kristuje, Viešpats iš savo begalinio gailestingumo ir meilės mus atvedė į dar vienas Kalėdas. Nepaisant daugelio gyvenimo sunkumų, įtampų ir nerimo, Jis trokšta, kad atitrauktume savo žvilgsnį nuo to, kas laikina, ir nukreiptume į Jį, su Kuriuo, prisijungę prie jau iškeliavusių artimųjų, mes praleisime visą amžinybę.

Išgirdę angelų giesmę ir žinią apie užgimusį Išganytoją, piemenys nieko nelaukdami skubėjo Jį pamatyti. Rizikuodami prarasti kasdienę duoną, bėgo išvysti ir pasveikinti Mesiją. Tikriausiai jiems (kaip ir mums šiandien) atrodė, kad svarbiausi įvykiai vyksta karalių rūmuose, kone tobuloje aplinkoje. Matyt, ir jie buvo įsisukę į kasdienius bei šventinius reikalus: kažkas tuokėsi, kažkas laidojo, kažkas sirgo, kažkas nesutarė su savo artimaisiais. Turbūt jie buvo girdėję Šventojo Rašto žinią apie būsimą išgelbėjimą, bet greičiausiai nė vienas net nepasvajojo, kad galėtų tapti didingo Įsikūnijimo liudininku.

Ganytojų kelias nuvedė juos ne į rūmus, o į tvartelį pas Gerąjį Ganytoją, naujagimį Kūdikį, gimusį kaip visi žmonės.

Šiandien mes esame kviečiami bėgti su piemenimis pamatyti ir pagarbinti Kristų. Kiekvienas iš mūsų pasitinkame Kalėdas apsupti rūpesčių, reikalų, gal – nerimo, baimės ir ligų. Bet ir mes, kaip piemenys tą Betliejaus naktį, esame kviečiami palikti viską ir skubėti pas Jį. Skubėti nesidairant atgalios, tiesiog bėgti pas Viešpatį, kuris naktį paverčia diena.

Mus kasdien kviečia paties Viešpaties žodžiai: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu(Mt 11,28). Šis kvietimas galioja ne tik švenčių dienomis, bet kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Tas pats tada kūdikiu gimęs Viešpats, už kiekvieną iš mūsų miręs ir prisikėlęs, kviečia pas save. Į bažnyčias – puošnias ir kuklias – prie sakyklų ir altorių. Į dideles ir mažas parapijas, kur Jis savuoju Žodžiu, Kūnu ir Krauju atiduoda save mums, nuodėmingiems ir silpniems žmonėms, kad jau čia ir dabar gyventume kaip Karalystės paveldėtojai.

Nepasilikime naktyje su savo vargais ir naštomis, bet skubėkime pas Kristų, per kurį mes tampame mieli Tėvui, per kurį gauname atleidimą, sutaikymą ir ramybę. Kaip tie piemenys, bėkime nesigręžiodami, žinodami ir visiškai pasitikėdami, kad žmogumi tapęs Dievas prisiima mūsų naštas ir kaip niekas kitas trokšta mums dovanoti gyvenimą bei džiaugsmą Jame. O vėl ir vėl pargrįždami į rūpesčius, grįšime ne bijodami ar prislėgti, bet garbindami Dievą!

Palaimintų Kalėdų!

sausio 5, 2016 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Ateina dienos… (Jer 33, 14-16)

,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: VIEŠPATS yra mūsų teisumas.“ Jer 13, 14-16
Skaitant šias ir kitas panašias pranašo Jeremijo knygos eilutes bei analogiškus kitų pranašų knygų epizodus, turbūt ne vienam kyla klausimas, ar tai, ką jie prieš maždaug pustrečio tūkstančio metų rašė, yra aktualu mums, gyvenantiems jau ,,po Kristaus“. Mes, krikščionys, juk tikime, kad Dievas savo pažadus, duotus tikėjimo protėviams, ir visas pranašų ištarmes apie laukiamą Mesiją jau išpildė. Tas laikas jau atėjo, Dievui atsiuntus savo Sūnų. Ne per daug nuostabu, kad yra krikščionių, teigiančių, jog Senojo Testamento knygos mums nėra aktualios, nes jų skelbiama žinia buvusi svarbi tik ,,iki Kristaus“, taigi esą nieko tokio, jeigu jos šiandien dulka knygų lentynose.
Žinia, kiekvieną Biblijos eilutę, kiekvieną jos fragmentą reikia skaityti, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, kitaip rizikuosime nesuprasti minties ir suklysti. Ta pati taisyklė galioja ir aukščiau esančioms Jeremijo knygos eilutėms, tačiau ir atsižvelgiant į kontekstą nieko kito nesužinome, kaip tik tai, kad Dievas, per pranašą kreipdamasis į įvairiausių vargų nualintą tautą, žada, atėjus metui, ją išgelbėti. Atrodo, belieka pasidžiaugti, kad Dievas savo žodžių neišsigynė ir juos ištesėjo, o tie, kurie atpažino ,,teisumo atžalą“, tai yra Mesiją, yra palaiminti. Amen?
O vis dėlto pranašo Jeremijo tautai kadaise ištarti vilties kupini žodžiai lieka aktualūs ir ,,po Kristaus“. Ir ne tik todėl, kad juos dažnai prisimename Advento metu, laukdami Mesijo atėjimo į pasaulį, o kartu ir į laiką, šventės, bet dar ir todėl, kad tos dienos ir tas laikas, apie kurių atėjimą Jeremijo lūpomis byloja Dievas, yra ir šiandien. Viltis buvo reikalinga ne tik tremtyje esančiai arba iš jos grįžusiai Jeremijo tautai, ne tik Jėzaus amžininkams, bet ir visais laikais. O ir Dievo pažadas pildėsi ne tik praeityje, kai Izraelis, grįžęs į nuniokotą Pažado žemę, kūrėsi joje iš naujo, ne tik tada, kai Betliejuje gimė mažas, bejėgis kūdikėlis – ,,Dievas su mumis“, – bet ir šiandien, kai aplink girdėti, regis, tik blogos naujienos, kai viršų ima neapykanta, smurtas, kerštas…
,,Štai ateina dienos…“, – kalbėjo pranašas sutrikusiems savo amžininkams. ,,Štai ateina dienos“, – girdime šiandien. Tik nepražiopsokime, nes jos ateis ne po šviesmečių ir netgi ne po metų – jos ateina dabar. Dabar praeina tai, kas buvo sena, ir atsiranda nauja (plg. 2 Kor 5, 17), nes Dievo malonė skirta ne tik pranašo Jeremijo laikams, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems ,,žydams ir graikams“, bet ir dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, pavargusiems ir nerimaujantiems ne mažiau už sentėvius. ,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2b).

A.M.

lapkričio 28, 2015 Posted by | Biblija, mintys, Uncategorized | , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Sujuostos strėnos, Lk 12, 35

,,Tebūnie jūsų strėnos sujuostos…“, – ragina Jėzus (Lk 12, 35). Simboliška, kad bažnyčiose šie žodžiai dažnai atkartojami paskutinį liturginių metų sekmadienį, vadinamą Amžinybės sekmadieniu – juk ateis metas, ir kiekvienas sulauksime paskutinio savo sekmadienio ar kitos paskutinės savo gyvenimo laike dienos, po kurios jau nebebus nei dienų, nei savaičių, nei metų, nes ir laiko nebus. Ir nebeskaičiuosime savaitės dienų, nei mėnesių, nes ,,viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Tačiau kol dar esame čia, kur tiksi laikrodžiai, turime skaičiuoti savo valandas, o kartais ir sekundes. Ir gamtos dėsniai mus čia veikia, taigi ir jų privalome paisyti. Tačiau pravartu nepamiršti ir Viešpaties žodžių, kad toji diena neužkluptų netikėtai, it vagis, kurio nesitikime (plg Lk 12, 39; 1 Tes 5, 2. 4).
Jei žinotum, kada tai įvyks, galėtum viską kruopščiai suplanuoti, deramai pasirengti, ,,tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino…“ (Mk 13, 32), todėl Jėzaus žodžiai įgauna ypatingą svarbą, o Amžinybės sekmadienis yra daugiau nei simbolis.
Ką reiškia susijuosti strėnas? Jėzaus laikų žmonėms tai buvo labai aišku, nes tikriausiai visi vilkėjo ilgus, platokus apdarus, kurie ne tik dirbant, bet ir einant, o tuo labiau bėgant, turėjo būti sujuosti, surišti, kad netyčia neužmintum ant skverno ir neparvirstum. Trumpai tariant, susijuosti strėnas arba juosmenį buvo ne mažiau svarbu nei šių laikų vyrams susijuosti kelnes diržu. Bet tai dar ne viskas. Jėzaus klausytojai turėjo gerai žinoti vieną įvykį, svarbų ne tik jame kadaise dalyvavusiems jų protėviams, bet ir visiems visais laikais gyvensiantiems jų palikuoniams. Tai buvo Paschos naktis. Prieš Viešpačiui juos išvedant iš nelaisvės, protėviai valgė Paschos avinėlį, bet prieš tai jiems buvo duotas nurodymas: ,,Jį turėsite valgyti taip: susijuosę juosmenį, apsiavę kojas ir su lazda rankoje, valgysite jį paskubomis“ (Iš 12, 11). Reikėjo būti pasirengusiems įvykiui, kuris vieniems, atneš pražūtį, kitiems – išvadavimą.
Toji valanda, kuri išmuš ir mums, turėtų būti panaši į aną, Paschos, naktį. Ir jūros bangos, kurios prasiskyrė izraelitams, bet apsėmė egiptiečius, šėls. Ir Paschos Avinėlis, ,,vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, o jo laukiančiųjų išganymui“ (Hbr 9, 28). Todėl ir reikia ištvermingai laukti, būti pasirengusiems, kad toji valanda reikštų ne sielvartą – užklupęs vagis džiaugsmo po savęs juk nepalieka – ir ne pražūtį, o susitikimą su Jėzumi, išganymą.
Post Scriptum. ”Kas moko žmones mirti, tas juos moko gyventi” (Michel de Montaigne)

A.M.

(Lietuvos ebangelikų kelias, nr. 10-11)

lapkričio 14, 2015 Posted by | Biblija, mintys | , , , , | Parašykite komentarą

Ilgi skvernai dar ne viskas. Mk 12, 38-40

Mokydamas Jėzus kalbėjo: ”Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas.” Mk 12, 38-40
Evangelijose nerastume nė vieno fragmento, kuriame būtų girdėti Jėzaus įspėjimas saugotis nusidėjėlių, išskyrus rūstų pespėjimą tiems, kurie pastūmėtų į nuodėmę ”mažutėlį”. Galima pamanyti, kad mielas Viešpats ar bent jau tie, kuriems rūpėjo išsaugoti jo mokymą ir perduoti jį ateities kartoms, kažką pamiršo ar supainiojo. Ir protingiau, ir logiškiau būtų saugotis ne tų, kurie moko Dievo Žodžio ir liepia jo laikytis, o tų, kuriems jis nerūpi, nusidėjėlių ir bedievių…

Kas čia tokio – ”vaikščioti su ilgais drabužiais”? Tuo labiu, kad kitokio sukirpimo drabužių anose geografinėse platumose anais laikais tikriausiai nė nebuvo. Sunku būtų patikėti, kad paties Jėzaus mokiniai būtų vilkėję kitokius apdarus. Juk ir šiandien jie, užuot vaikęsi madų ir ilgas, kulkšnis siekiančias albas pakeitę trumpaskverniais švarkeliais, laikosi senolių tradicijos. O ir ”sveikinimai aikštėse”, ”pirmieji krėslai sinagogose” ir ”garbės vietos vaišėse” toli gražu nėra didžiosios nuodėmės, būna už jas ir didesnių, ir sunkesnių. Visa tai, ką čia išvardijo Jėzus, tėra tik garbėtroška, kuri nesvetima ne tik Rašto aiškintojams, didikams ir karvedžiams, bet ir eiliniams. Tuo labiau, kad didesni, o kai kur iš minkštesni, krėslai stovi ne tik sinagogose, bet ir bažnyčiose, ir sėdi juose ne bet kas. O vis dėlto… Tik vienas Dievas gali objektyviai įvertinti kuri ir kieno nuodėmė sunkesnė ar lengvesnė. Tuo labiau, kad garbės troškimas, neatskiriamai susijęs su puikybe, dažniausiai yra ne šiaip nuodėmė, o yda, iš kurios kyla daugybė kitų blogybių.

Tačiau tai dar ne viskas. Jėzus apibūdina ne tik kaip tie Rašto aiškintojai atrodo ir ką jie mėgsta, bet ir tai, ką jie daro. ”Suryja našlių namus”. Ryti galima daug ką. Nelygu ką rysi. Našlė anais laikais buvo silpna, jai buvo reikalinga pagalba (plg. Levirato įstatymą Izraelyje), taigi ”suryti” jos namus – baisi nuodėmė, verta Dievo rūstybės. Net jei rajūnas ir meldžiasi už ją, ir ne bet kaip, o ilgai (malda juk irgi nusipelno atlygio, tiesa?), jo laukia itin griežtas teismas. Ir nesvarbu, ar meldžiasi sinagogoje, ar bažnyčioje. Ne viskas, kas daroma Dievo vardu arba Dievui, yra šventa. Net ir malda, ir liturgija, ir kitos vadinamosios religinės ”praktikos” gali būti blogis, ilgesnis už ilgų drabužių skvernus.

A.M.

spalio 10, 2015 Posted by | Biblija, mintys | , , | Parašykite komentarą

”Žmogau, stokis ant kojų…”

Ir jis man tarė: ”Žmogau, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!” Jam kalbant, dvasia įėjo į mane ir pastatė ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo. Jis sakė man: ”Žmogau, siunčiu tave pas Izraelio vaikus, pas maištaujančias tautas, kurios sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: ”Taip kalba Viešpats Dievas”. Klausys jie ar atsisakys klausyti, nes tai maištingi namai, tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas. O tu žmogau, nebijok jų…

Ez 2, 1-6a

Pranašo Ezechielio knygos pradžioje aprašomas Būzio sūnaus kunigo Ezechielio (žr. Ez 1, 1-3) mistinis regėjimas, kurio metu ”jį pasiekė Viešpaties ranka” (Ez 1, 3b). Trumpai tariant, jis išvydo Dievo didybę, kurią, būdamas tik žmogus, galėjo nupasakoti tik netobulais simboliais. Tačiau tai nebuvo tik regėjimas. Netrukus Ezechielis išgirdo balsą. Galima įsivaizduoti, kaip jis tuo metu turėjo jaustis, nebent jau ir anksčiau buvo jį girdėjęs. Kai prieš daugiau nei dvidešimt metų sužinojau, kad maldoje neužtenka tik kalbėti Dievui, bet reikia ir klausytis, ką Dievas kalba, nejuokais susirūpinau. Neabejojau tuo, kad Dievas yra kalbėjęs pranašams ir per pranašus, neabejojau tuo, kad Dievas gali prabilti ir šiais laikais, bet tik ypatingiems asmenims, pasiekusiems ”aukščiausiąją tikėjimo lygą”, bet ką reikėtų daryti eiliniam mirtingajam, nors ir tikinčiam Dievu, jeigu jis netikėtai išgirstų Dievo balsą? Kur ir į ką reikėtų kreiptis?

Taigi Ezechielis išgirsta balsą, kuris liepia jam stotis ant kojų. Dievas savo išrinktąjį neparklupdo, o tuo labiau nepargriauna, neprislegia nepakeliama transcendencijos našta, o pakelia ant kojų. Dievas pakelia, pastato žmogų, kad šis būtų tvirtas. Įpratusiam vaikščioti dviem galūnėmis žmogui tai atrodo savaime suprantama, kitaip ir būti negalima. O vis dėlto tai nėra labai paprasta. Ne tik dvasine, bet ir fizine prasme. Užtenka pamatyti vaikutį, virpančiomis kojytėmis žengiantį pirmuosius žingsnius. Arba sunkiai pavargusį, ant kojų vos bepastovintį galiūną. Taigi Dievas liepia Ezechieliui stotis ant kojų, būti tvirtam.

Ir ne tik liepia, bet ir įgalina atsistoti: ”Jam kalbant, dvasia įėjo į mane ir pastatė ant kojų” (2 eil.). Kai atrodo, kad nėr jėgų, kad esi silpnas, prisimink Tą, kuris tau ne tik davė gyvybę, bet ir visa kita, kas reikalinga, Tą, kuris ir sustiprina, ir pastato ant kojų. Savo silpnumo suvokimas yra nei kiek ne mažesnė Dievo malonė už tvirtumą, išmintį ir kitas malones, o gal ir didesnė, juk apaštalas Paulius ne šiaip sau korintiečiams rašė: ”…mieliausiu noru girssiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje” 2 Kor 12, 9b). Tačiau prieš tai apaštalas Paulius, maldavęs Viešpatį išvaduoti jį iš bėdos, kurią jis vadina dygliu kūne, netgi šėtono pasiuntiniu, išgirsta Dievo balsą: ”Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume” (2 Kor 12, 9a). Ezechielis irgi ne savo jėgomis atsistoja ant kojų, ne pats save sustiprina, bet tai įvyksta Dvasios jėga.

”Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo” (Ez 2, 2b). Tai buvo tikra malda. Ne monologas, o pokalbis, dialogas. ”Mono” reiškia vieną, ”dia” – du. Balsas netyla, tačiau tam, kad jį girdėtum, reikia klausytis. Viešpats paaiškina pranašui, kad siunčia jį pas įžūlius, kietaširdžius maištininkus, į ”maištingus namus”. Jei kas nors mums kenkia, ”maištauja” prieš mus, su tokiais mes paprastai nenorime turėti reikalų, šalinamės jų, tačiau Dievas nesivadovauja mūsų logika ir mūsų taisyklėmis. Nepaisant mūsų maištavimo, – kiekviena nuodėmė yra maištas, priešgyniavimas, sukilimas, – Viešpats nesišalina mūsų, ir apie tai byloja visa Biblija, pradedant pasakojimu apie pirmąjį žmogaus nuopuolį. Nusižengę Dievo nustatytai tvarkai žmonės slepiasi, o Dievas išeina ieškoti jų ir klausia: ”Kur tu esi?”

Ezechielis tikriausiai sunerimsta, juk ne pas ”gėriečius” jis siunčiamas, ir gali būti, kad niekas jo nelaukia, gali būti, kad jį ištiks kartus daugelio kitų pranašų likimas, todėl Dievas jam sako: ”O tu, žmogau, nebijok jų” (Ez 2, 6a). Mes daug ko baiminamės. Baimės pojūtis gali būti malonė, padedanti išvengti pavojaus, tačiau per didelė baimė paralyžiuoja. Jos tikriausiai niekada neišvengsime, baimę pajunta ir drąsuoliai, nes ”baimė yra mūsų egzistencijos dalis, atspindinti mūsų priklausomybes ir žinojimą, kad esame mirtingi” (Fritz Riemann, Pagrindinės baimės formos). Tačiau jei pasitiki ne savimi ir ne savo ribotomis jėgomis, o Tuo, kuris yra nepalyginti galingesnis už tave, net jeigu tavo tikėjimas, anot Jėzaus, ”mažas kaip garstyčios grūdelis”, gali atlaikyti net ir didžiausią pavojų. Tokie buvo pranašai ir visi kiti Dievo žmonės, atsiųsti į pasaulį kaip jo pasiuntiniai. Stiprūs ne iš savęs, bet Dievo galia.

A. M.

liepos 6, 2015 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , | Parašykite komentarą