Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Velykinis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo sveikinimas

Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje. (Job 19,25)
Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Jobo knyga yra tikriausiai vienas seniausių Šventojo Rašto tekstų. Čia mes matome visa praradusį žmogų, apie kurį pats Dievas kalbėjo kaip apie teisųjį, bet bičiuliai manė, kad dėl pražuvusio turto, vaikų, sveikatos ir viso kito esąs kaltas jis pats. Tarnai, kaimynų vaikai, net žmona šalinosi jo, nes to Jobo, kurį visi pažinojo, neliko – tik sergantis, dvokiantis, kenčiantis žmogus.

Ir štai Jobo šauksmas: Mano Atpirkėjas gyvas. Hebrajų kalboje atpirkėjas – artimiausias giminaitis žydų tautoje, galėjęs iš vergijos atpirkti savo artimuosius arba jų prarastą turtą. Nors mus nuo Jobo skiria tūkstantmečiai, tačiau jo padėtis artima kiekvienam žmogui. Kūniška ir dvasinė negalia, praradimai, baimė, nuodėmė, mirtis – visa tai tikrovė, kurioje gyvename. Ir jei kažką dar įsivaizduojame turintys šiandien, puikiausiai suprantame, kad to neturėsime rytoj. Mūsų kūnas eina senyn, su amžiumi retėja giminaičių ir artimųjų gretos, žemiški dalykai, į kuriuos sudėjome viltis, pranyksta. Pasaulio gyvenimas kasdien pateikia begales atmainų – vakare atgulę poilsio, nežinome, kokiame pasaulyje pabusime. Pagaliau – mirtis, kurios akivaizdoje visa, ką turime, kuo pasikliaujame, ką branginame, nebetenka jokios prasmės, nes niekas, jai prisiartinus, mums nepadės.

Dėl mūsų protėvių ir dėl mūsų pačių nuodėmės esame praradę gyvenimą. Tačiau mūsų tikrovė kita nei Jobo. Šiandien mums nereikia vien viltis, kad Atpirkėjas gyvas. Šiandien mes ž i n o m e, kad Jis gyvas. Juk pats Viešpats Jėzus Kristus, prisiimdamas mūsų kalčių naštą, tapo panašus į mus. Kaip Jobas – visiškai atmestas, paniekintas, pažemintas. Ir tai tik dėl mūsų kalčių. Mirdamas ant kryžiaus Jis tapo mūsų Atpirkėju, artimiausiu giminaičiu, sugrąžinusiu, išpirkusiu mūsų nuosavybę – amžinąjį gyvenimą, teisumą, Dievo vaikų garbę. Jėzus Kristus išpildė Jobo, visos žmonijos ir kiekvieno mūsų troškimą, kad atsirastų Atpirkėjas ir aprengtų mus savo teisumu, apdovanotų savo turtais ir už mus laiduotų savo gyvybe.

Todėl šiandien, švęsdami Prisikėlimą ir liudydami tai, ką jis troško pamatyti, drauge su tikėjimo protėviu Jobu tarkime: Ž i n a u, kad mano Atpirkėjas gyvas. Išpažinkime tai visa savo esybe, nes savo mirtimi Jis nugalėjo mirtį. Trečios dienos rytą prisikeldamas Jėzus Kristus parodė, kad Jis yra Viešpats, kad Jis tikrai yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
Atminkime tai ne tik šiandien, bet būtinai kasdien, kad Atpirkėjas yra gyvas ir kad Jis su begaline meile, gailestingumu, Žodžiu bei Šventaisiais Sakramentais dalyvauja savo tautos – Bažnyčios gyvenime, ir gano savuosius žmones, vesdamas į Gyvenimą. Ir niekas niekada negalės mūsų atskirti nuo Jo meilės, nes Jo ištikimoji meilė amžina!

Aleliuja! Kristus prisikėlė!

Brolis Kristuje,
Vyskupas Mindaugas Sabutis
2017 Velykos

balandžio 18, 2017 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Apie mane. Ir apie tave

Kaskart, skaitydamas vieną graudžiausių Biblijos istorijų, pasakojančią apie mūsų nuopuolį, išgirstu kažką nauja, o kartu ir gerai, net iki skausmo, žinomą, tik ne teoriškai, ne iš vadovėlių, o iš savo patirties. Todėl ši istorija dar graudesnė, skaudesnė, nes byloja ne tik apie protėvių, pirmųjų, antrųjų ir visų paskesnių, bet ir apie mano nuodėmę. Ir aš, kaip tie biblinės dramos veikėjai, atsiradau pasaulyje, prie kurio niekuo neprisidėjau. Visa tai, kas egzistuoja, kas mane supa, ką Biblija vadina Edeno sodu, yra Dievo dovana, malonė. Ir man, kaip protėviams, Viešpats pavedė rūpintis šiuo sodu-pasauliu, prižiūrėti jį, nes ir aš, kaip pirmieji žmonės, sukurtas pagal Dievo atvaizdą (plg. Pr 1, 27), nors ir nelengva tuo patikėti, – ne tik žvelgiant į veidrodį, bet ir į sielos gelmes, – tačiau tikiuosi, kad apaštalas Paulius korintiečiams nemelavo, teigdamas, jog mes, krikščionys, esame Dievo šventyklos, jog mumyse gyvena pati Dievo Dvasia (plg 1 Kor 3, 16), nors patys iš savęs mes esame niekas (plg 1 Kor 1, 26-29).

O ir tai, kas nutiko Edeno sode, yra ne tik protėvių, bet ir mano drama. Niekuo nesiskiriu nuo jų – nei išmintingesnis už juos, nei geresnis. Jie užsimanė būti kaip Dievas, nepaisant to, – skaudžiai ironiška, ar ne? – kad buvo sukurti pagal Dievo atvaizdą. To paties norėjau ir aš – būti visagalis, pats nuspręsti,, kas man gera ir kas pikta, užuot klausęs Dievo balso ir laikęsis nuo amžių nustatytos tvarkos.. Juk žinojo biblinės dramos moteris, – koks skirtumas, jos vietoje, tai yra pirmesnis prie uždrausto gero ir pikto pažinimo medžio, galėjo būti ir vyras, – kad tas medis ir jo vaisiai ne jiems – žinojau ir aš. Tik kas iš to, nes žinoti – dar ne viskas. Žinoti negana.

Mano panašumas į juos, į Edeno žmones, tuo dar nesibaigia. Mes lyg dvyniai, lyg vandens lašai panašūs. Ir man, kaip tai moteriai, uždraustas vaisius atrodė geras, žavus, atversiantis akis, tai yra duosiantis išminties. Ir aš, kaip ji, pasikėsinau. Ne į obuolį ar į kokį kitą žemės sodų vaisių, o į Dievo nustatytą moralinę tvarką, prie kurios nevalia kišti nagų, nes skaudžiai atsirūgs. Mirtimi. Ir tai dar ne viskas. Ar kada pagalvojote, kodėl toji moteris pasidalijo grobiu su kitu žmogumi, šiuo atveju su vyru? Todėl, kad vienam sunkiau. Jie darai bloga ne vienas, su kitu, o dar geriau – su kitais ir kitomis, kaltės našta atrodo lengvesnė. Ir atsakomybę gali užkrauti ant kito pečių.

O paskui jie, tie žmonės iš Biblijos, išsigando, išvydę esą nuogi. Nuogumas būna ne tik fizinis. Nuogas – tai silpnas, bejėgis, pažeidžiamas. Tokie pasijuto ir jie, kai atsivėrė akys. Užuot išvydę savyje dievus, jie suprato esą bejėgiai. Ne tik jie, bet ir aš. Jie bandė kažkuo prisidengti, slėpėsi tarp medžių. Ir aš taip pat. Slepiamės nuo kitų, nuo Dievo ir nuo savęs – juk ir sau nėra malonu prisipažinti, kad esu kaltas, kad esu silpnas, kvailas. (Argi ne silpnas, jei pasiduodu pagundai? Argi ne kvailas, jei darau tai, kas man užtraukia nelaimę?)

O kas toliau? Dievo balsas: ,,Kur tu?“

 

A.M. Lietuvos evangelikų kelias, 2017, nr. 3

balandžio 8, 2017 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Adventui

Netruks pralėkti dar vienas Adventas, ir vėl švęsim Dievo atėjimo į žemę šventę. Žinoma, absurdiška būtų manyti, kad iki to meto, tai yra ,,iki Kristaus“ arba iki ,,mūsų eros“ Dievo žemėje nebuvo. Buvo, bet kitaip. Ir žmonėms kalbėjo. Per jiems svarbius įvykius, per gamtos reiškinius, per Mozę, per pranašus. Tačiau Jėzuje Dievas pats tapo žmogumi.

Ne tik Kalėdos, bet ir Adventas primena, jog Dievas nelaukia, kol mes vargais negalais savo ,,religinėmis praktikomis“ pasieksim dangaus aukštybes. Biblija byloja: ne, žmogau, ne tu pas Dievą, bet Dievas pas tave ateina. Tapdamas žmogumi. Mažu, silpnu. Amžinasis tampa mirtingu, Visagalis ,,apiplėšia pats save“ (plg. Fil 2, 6-8). Iš švento dangaus, nužengia pas mus, į purvą, į ašarų pakalnę, kur, regis, nieko švento nėra ir būti negalėtų. Štai ką primena Adventas. Ir ne tik tai. Šis metas primena dar ir tai, kad Dievo atėjimas nėra vienkartinis įvykis. Taip, Dievas jau tapo žmogumi, jau gimė Betliejaus tvarte, ir antrą kartą to nebebus. Tai jau yra įvykę. Vieną kartą visiems laikams. Kaip ir mirtis ant kryžiaus, ir prisikėlimas.

Tačiau tai dar ne viskas. Pats Jėzus ne kartą yra kalbėjęs apie antrąjį atėjimą. Ne kartą yra įspėjęs, kad lauktume. Bažnyčia Advento metu irgi apie tai kalba. Tačiau klystame, nukeldami tą antrąjį Jėzaus atėjimą kažkur į tolimą, neįžiūrimą ateitį. Taip, tikime ir išpažįstame, kad jis ,,ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tačiau, spėliodami apie pasaulio pabaigą ir pasaulio teismą laikų pabaigoje, rizikuojame pražiopsoti Jėzaus atėjimą šiandien. Ne tik maldoje, ne tik Biblijoje, ne tik per pamaldas, bet ir, ypač, kasdienybėje. Jėzus ateina žmonėse, su kuriais apsipratom, kurių galbūt nė nepastebim, o gal ir nekenčiam. Jis gi pats apie tai yra sakęs – reikėtų dažniau prisiminti tą Evangelijos pagal Matą vietą, kurioje užrašyti šie Jėzaus žodžiai: ,,Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte…“. Arba atvirkščiai: ,,…manęs nepavalgydinote, manęs nepagirdėte…“. Taigi. Laukdami eilinių Kalėdų arba pasaulio teismo laikų pabaigoje, nepražiopsokim jo atėjimo čia ir dabar. Nes ir pasaulio teismas vyksta jau dabar. Kai renkamės tarp gėrio ir blogio, tarp atleidimo ir keršto, tarp meilės ir neapykantos.

Palaiminto Advento.

A.M.

 

gruodžio 3, 2016 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Apie stogus ardantį tikėjimą

,,Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau  ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’ O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, čia jis tarė paralyžiuotajam,  sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“ Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: ,,Šiandien matėme nuostabių dalykų.“ Lk 5, 18-26

,,Šiandien matėme nuostabių dalykų“, – kalbėjo žmonės, vieni nustebę, kiti išsigandę. Stebuklai juk ne kasdien vyksta. Beje, tąsyk taip pat galėjo neįvykti. Ir nuostabių dalykų tądien aplink Jėzų susibūrę žmonės galėjo neišvysti. Taip, paralyžiuotą žmogų išgydė Jėzus, kurį, kaip rašoma tame pačiame Evangelijos pagal Luką skyriuje, ,,Viešpaties galia skatino gydyti“, bet kažin kaip ten būtų buvę, jei ne tie vyrai, kurie paėmė neštuvus, paguldė ant jų nelaimingąjį ir atgabeno jį pas Jėzų. O juk galėjo ir neatgabenti. Ar maža ligonių, invalidų, kenčiančių? Be to, Jėzus ir taip turėjo ką veikti: vienus mokė, – ne juokai, pas jį net fariziejai ir Rašto aiškintojai buvo susirinkę, – kitus gydė… Šiaip ar taip, tačiau tiems žmonėms, kurių nė vardų nežinome, visa tai buvo nė motais. Tą kartą jiems labiau už viską rūpėjo kenčiantis žmogus, kuriam jie norėjo padėti. Ir ne šiaip sau norėjo, o rizikavo dėl jo užsitraukti sau nemalonę. Iš meilės artimui jie ryžosi chuliganiškam poelgiui. Nesunku įsivaizduoti, kaip turėjo pasijusti name susigrūdę žmonės, kurie įdėmiai klausėsi Jėzaus, kai staiga, praardžius namo stogą, prie Jėzaus buvo nuleisti neštuvai su invalidu. Namo šeimininkas tuo labiau nenudžiugo.

O juk tie vyrai, atnešę paralyžiuotąjį pas Jėzų ir neradę, kaip prasibrauti į vidų, galėjo sugrįžti atgal, ten, iš kur buvo atėję. Juk ir taip buvo daug padarę. Tačiau jie padarė dar daugiau, suprasdami, kad tas ,,dar daugiau“ jiems gali atsirūgti: stogas gi ne koks menkniekis. Dar svarbiau tai, kad jie ne dėl savęs taip elgėsi. Nežinome, kas juos siejo su paralyžiuotu žmogumi, bet kažin ar tai svarbu. Daug svarbiau tai, kad dėl jo jie buvo pasiryžę bet ką padaryti, kad tik jam padėtų.

Pasakojimas baigiasi laimingai. Jėzus išgydo paralyžiuotą vyrą. Tačiau įdomu tai, kad, skirtingai nuo kitų panašių evangelijose aprašytų atvejų, kai Jėzus ką nors išgydo, šįkart stebuklas įvyksta ne dėl sergančio žmogaus tikėjimo (,,Tavo tikėjimas išgydė tave“ – frazė, kurią Jėzus ne kartą ištaria pasveikusiems žmonėms), bet dėl paralyžiuoto žmogaus draugų tikėjimo. Evangelistas Lukas pastebi, kad Jėzus išvydo ,,jų tikėjimą“. Kaip galima pamatyti tikėjimą? Kartais jį, kaip ir viltį ar, pavyzdžiui, meilę, išduoda akys, žvilgsnis. Mes šių vyrų akių nematome, bet apie jų tikėjimą byloja jų elgesys. Jeigu jie nebūtų tikėję, kad Jėzus gali padėti, jei nebūtų turėję vilties, kad gali įvykti tai, kas atrodo neįmanoma, jeigu jiems nebūtų buvę gaila nelaimingo žmogaus, jeigu jie nebūtų padarę daugiau nei galima, stebuklas nebūtų įvykęs.

A.M.

rugsėjo 11, 2016 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Susitikus su Dievu

,,Vargas man, nes esu žuvęs…“, – dejavo Izaijas, šventykloje patyręs Dievo didybę ir savo menkumą (Iz 6, 5a). ,,Ak, Viešpatie Dieve!“ – vaitojo Jeremijas, išgirdęs, kad Dievas išsirinko jį būti pranašu Jer 1, 6a). Dieviškas apreiškimas juos abu ištiko tam nepasirengusius, – Biblijoje visada taip, – ir jo nenusipelniusius. Jei manote kitaip, vadinasi, neatidžiai skaitote Bibliją ir nepažįstate Dievo. Galbūt ir kyla pagunda manyti Izaiją buvus vertą Dievo malonės, – šiaip ar taip juk šventykloje, o ne bet kur šis vyras buvo, – bet jo atsakas į apreiškimą bylojo bent jau tai, kad jis pats tikrai nelaikė vertu. Užuot nudžiugęs, kad regi tai, kas ne bet kam yra leista, Izaijas išpažįsta savo nevertumą: ,,Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Valdovą, Galybių Viešpatį“ (Iz 6, 5b). Šiuo atveju nebūtina pasižymėti puikiu teksto suvokimu, kad suprastum, jog Izaijas, kalbėdamas apie suteptas lūpas, mintyje turi tikrai ne gėrimus ir ne gardžius valgius.

Jeremijas, nors ir kilęs iš kunigų giminės (žr. pačią Jeremijo knygos pradžią), išgirdęs, kad Viešpats jį jau seniausiai, dar prieš gimstant, paskyręs pranašu tautoms, nepuola į džiaugsmo ekstazę, o sutrinka: ,,Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ (Jer 1, 6b). Apie pasididžiavimą ir šiuolaikinėje psichologijoje akcentuojamą aukštą savivertę nėra nė minties. Jeremijas buvo realistas, supratęs, kad tokia misija – būti ,,pranašu tautoms“ – yra per sunki žmogui. Abu, Izaijas ir Jeremijas, patyrė tikro, gyvojo, Dievo artumą, prieš kurį galima tik netekti žado ir apstulbti. Stabai – kas kita, nes jie tik paties žmogaus rankų ar vaizduotės padarinys.

Kas vyksta toliau? …

Toliau galite skaityti internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt ir laikraštyje ”Lietuvos evangelikų kelias”, 2016 m, Nr. 1-2.

A.M.

vasario 13, 2016 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

Mieli broliai ir seserys Kristuje, Viešpats iš savo begalinio gailestingumo ir meilės mus atvedė į dar vienas Kalėdas. Nepaisant daugelio gyvenimo sunkumų, įtampų ir nerimo, Jis trokšta, kad atitrauktume savo žvilgsnį nuo to, kas laikina, ir nukreiptume į Jį, su Kuriuo, prisijungę prie jau iškeliavusių artimųjų, mes praleisime visą amžinybę.

Išgirdę angelų giesmę ir žinią apie užgimusį Išganytoją, piemenys nieko nelaukdami skubėjo Jį pamatyti. Rizikuodami prarasti kasdienę duoną, bėgo išvysti ir pasveikinti Mesiją. Tikriausiai jiems (kaip ir mums šiandien) atrodė, kad svarbiausi įvykiai vyksta karalių rūmuose, kone tobuloje aplinkoje. Matyt, ir jie buvo įsisukę į kasdienius bei šventinius reikalus: kažkas tuokėsi, kažkas laidojo, kažkas sirgo, kažkas nesutarė su savo artimaisiais. Turbūt jie buvo girdėję Šventojo Rašto žinią apie būsimą išgelbėjimą, bet greičiausiai nė vienas net nepasvajojo, kad galėtų tapti didingo Įsikūnijimo liudininku.

Ganytojų kelias nuvedė juos ne į rūmus, o į tvartelį pas Gerąjį Ganytoją, naujagimį Kūdikį, gimusį kaip visi žmonės.

Šiandien mes esame kviečiami bėgti su piemenimis pamatyti ir pagarbinti Kristų. Kiekvienas iš mūsų pasitinkame Kalėdas apsupti rūpesčių, reikalų, gal – nerimo, baimės ir ligų. Bet ir mes, kaip piemenys tą Betliejaus naktį, esame kviečiami palikti viską ir skubėti pas Jį. Skubėti nesidairant atgalios, tiesiog bėgti pas Viešpatį, kuris naktį paverčia diena.

Mus kasdien kviečia paties Viešpaties žodžiai: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu(Mt 11,28). Šis kvietimas galioja ne tik švenčių dienomis, bet kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Tas pats tada kūdikiu gimęs Viešpats, už kiekvieną iš mūsų miręs ir prisikėlęs, kviečia pas save. Į bažnyčias – puošnias ir kuklias – prie sakyklų ir altorių. Į dideles ir mažas parapijas, kur Jis savuoju Žodžiu, Kūnu ir Krauju atiduoda save mums, nuodėmingiems ir silpniems žmonėms, kad jau čia ir dabar gyventume kaip Karalystės paveldėtojai.

Nepasilikime naktyje su savo vargais ir naštomis, bet skubėkime pas Kristų, per kurį mes tampame mieli Tėvui, per kurį gauname atleidimą, sutaikymą ir ramybę. Kaip tie piemenys, bėkime nesigręžiodami, žinodami ir visiškai pasitikėdami, kad žmogumi tapęs Dievas prisiima mūsų naštas ir kaip niekas kitas trokšta mums dovanoti gyvenimą bei džiaugsmą Jame. O vėl ir vėl pargrįždami į rūpesčius, grįšime ne bijodami ar prislėgti, bet garbindami Dievą!

Palaimintų Kalėdų!

sausio 5, 2016 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Ateina dienos… (Jer 33, 14-16)

,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: VIEŠPATS yra mūsų teisumas.“ Jer 13, 14-16
Skaitant šias ir kitas panašias pranašo Jeremijo knygos eilutes bei analogiškus kitų pranašų knygų epizodus, turbūt ne vienam kyla klausimas, ar tai, ką jie prieš maždaug pustrečio tūkstančio metų rašė, yra aktualu mums, gyvenantiems jau ,,po Kristaus“. Mes, krikščionys, juk tikime, kad Dievas savo pažadus, duotus tikėjimo protėviams, ir visas pranašų ištarmes apie laukiamą Mesiją jau išpildė. Tas laikas jau atėjo, Dievui atsiuntus savo Sūnų. Ne per daug nuostabu, kad yra krikščionių, teigiančių, jog Senojo Testamento knygos mums nėra aktualios, nes jų skelbiama žinia buvusi svarbi tik ,,iki Kristaus“, taigi esą nieko tokio, jeigu jos šiandien dulka knygų lentynose.
Žinia, kiekvieną Biblijos eilutę, kiekvieną jos fragmentą reikia skaityti, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, kitaip rizikuosime nesuprasti minties ir suklysti. Ta pati taisyklė galioja ir aukščiau esančioms Jeremijo knygos eilutėms, tačiau ir atsižvelgiant į kontekstą nieko kito nesužinome, kaip tik tai, kad Dievas, per pranašą kreipdamasis į įvairiausių vargų nualintą tautą, žada, atėjus metui, ją išgelbėti. Atrodo, belieka pasidžiaugti, kad Dievas savo žodžių neišsigynė ir juos ištesėjo, o tie, kurie atpažino ,,teisumo atžalą“, tai yra Mesiją, yra palaiminti. Amen?
O vis dėlto pranašo Jeremijo tautai kadaise ištarti vilties kupini žodžiai lieka aktualūs ir ,,po Kristaus“. Ir ne tik todėl, kad juos dažnai prisimename Advento metu, laukdami Mesijo atėjimo į pasaulį, o kartu ir į laiką, šventės, bet dar ir todėl, kad tos dienos ir tas laikas, apie kurių atėjimą Jeremijo lūpomis byloja Dievas, yra ir šiandien. Viltis buvo reikalinga ne tik tremtyje esančiai arba iš jos grįžusiai Jeremijo tautai, ne tik Jėzaus amžininkams, bet ir visais laikais. O ir Dievo pažadas pildėsi ne tik praeityje, kai Izraelis, grįžęs į nuniokotą Pažado žemę, kūrėsi joje iš naujo, ne tik tada, kai Betliejuje gimė mažas, bejėgis kūdikėlis – ,,Dievas su mumis“, – bet ir šiandien, kai aplink girdėti, regis, tik blogos naujienos, kai viršų ima neapykanta, smurtas, kerštas…
,,Štai ateina dienos…“, – kalbėjo pranašas sutrikusiems savo amžininkams. ,,Štai ateina dienos“, – girdime šiandien. Tik nepražiopsokime, nes jos ateis ne po šviesmečių ir netgi ne po metų – jos ateina dabar. Dabar praeina tai, kas buvo sena, ir atsiranda nauja (plg. 2 Kor 5, 17), nes Dievo malonė skirta ne tik pranašo Jeremijo laikams, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems ,,žydams ir graikams“, bet ir dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, pavargusiems ir nerimaujantiems ne mažiau už sentėvius. ,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2b).

A.M.

lapkričio 28, 2015 Posted by | Biblija, mintys, Uncategorized | , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą