Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“… jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių” Jn 12,24

yyy

Elementaru kaip dukart du. Suprantama kiekvienam. Kokia nauda iš rūpestingai saugomo grūdo? Tai kas, kad gražus pažiūrėti? Nors grožio jame, tiesą sakant, ne per daugiausia, nebent poetui ar mažam vaikui, kuris tą grūdelį mato pirmą kartą. Tai kas, kad jame “užprogramuota” gyvybė? Jei jis nekris į dirvą, iš jo nebus jokios naudos. Nebent būtų sumaltas, bet ir malimas reiškia mirtį.

Yra tekę girdėti vieno kito vaiko klausimą: “O ar negalėjo Jėzus gyventi ir gyventi? Ar būtinai turėjo mirti? Juk būtų tiek gero padaręs, daugybę žmonių išgydęs, o gal vėliau visi būtų Jį įtikėję?”

Jėzaus žodžiai apie grūdą ir jo mirtį – atsakymas visiems, ne tik vaikams, svarstantiems, ,,kas būtų buvę, jei …” Jeigu Jėzus, tarkime, būtų ėmęs ir nužengęs nuo kryžiaus, kai buvo gundomas: “Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!” (Mt 27, 40).

Matyt, Atpirkimas “kitaip” neįmanomas. Matyt, meilė be aukos neįmanoma. Tikriausiai kito kelio pasauliui išglbėti nėra.

Žinoma, šie žodžiai apie kviečio grūdą pirmiausia tinka pačiam Jėzui. Ne tik todėl, kad be kryžiaus, be aukos ir mirties nebūtų buvę Prisikėlimo. Tačiau dar ir todėl, kad Jis yra tas grūdas, teikiantis gyvybę. Ir man, ir tau, ir visam pasauliui. Nors ir apie mus, kaip apie Lozorių, būtų galima tarti liūdną ištarmę: “Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs” (Jn 11, 39). Tai Lozoriaus sesers Martos, “realistės”, žodžiai. Tačiau ką jai į tai atsakė Jėzus? “Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!” (Jn 11, 40)

O vis dėlto manau, kad šie Jėzaus žodžiai apie kviečio grūdą, nors jie pirmiausia yra apie Jį patį, yra ir apie mus

“Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui”, – toliau kalbėjo Jėzus (Jn 12, 25). Juk ir žmogaus gyvenimas vertas tiek, kiek jis gyvena dėl kitų. Ne todėl, kad gyvenimas dėl kitų būtų “kaina” už dangų. Jokiu būdu. Kaina jau sumokėta. Todėl, kad toks yra kiekvieno – ne tik krikščionio – žmogaus pašaukimas.

Iš žemėn kritusio grūdo, kad labai nepalankiomis sąlygomis, aukštyn stiebiasi daigas. Šiandien teko matyti vaizdus, fotografuotus Černobylyje. Vienoje nuotraukoje – tuščias, iškart po avarijos atominėje elektrinėje apleistas kambarys. Jo kampe auga berželis. Kažkada jis tebuvo maža dulkelė. Atrodo, kur jau kur, bet ten jis tikrai neturėjo išaugti…

Ne šiaip sau senovės kinų išminčius Lao Dzė (Laodzi) yra sakęs, kad pasaulyje už viską stipriausias – gležnas daigas.

kovo 28, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Ir jūs buvote mirę…” Ef 2, 1

“Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote …” Kiekvieną kartą, kai pamaldose tenka skaityti šiuos Laiško efeziečiams žodžius, atidžiai stebiu žmonių veidus :) Deja, tik labai retai pastebiu tai, ką kiekvieną kartą tikiuosi pastebėti.  Dažnai kyla įtarimas, kad žmonės negirdi. Jei girdėtų, reaguotų. Pasiguodžiu tuo, kad nenori išsiduoti – juk dauguma jau garbingo amžiaus, solidūs, tikintys, pamaldūs etc… O gal ir pats skaitau be tinkamos išraiškos (šiaip ar taip, bet retorika/iškalba buvo viena iš labiausiai nemėgiamų discipilinų studijų seminarijoje metais)…

Kokios reakcijos norėčiau? Ogi šoko. Nuoširdžiai apsidžiaugčiau, jei išvysčiau šokiruotus veidus. Tiek jau to, apsidžiaugčiau, išvydęs bent menką virptelėjimą. Juk Paulius kreipiasi ne tik į Efezo krikščionis.

Juk ne šiaip sau Paulius mini būtent visus: “… mes visi … iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti” (Ef 2, 3). Galbūt bažnyčioje nėra nei vieno žmogdžudžio, nei vieno plėšiko. Tačiau visi daugiau ar mažiau esam nusidėję. Ir Dievui, ir vieni kitiems. O kuri nuodėmė didesnė, kuris esam didesnis nusidėjėlis, gali nuspręsti tik Dievas. Galbūt kam nors teko matyti filmą “Avarija” (Crash) – jame puikiai atskleisti herojų charakteriai: tas, kuris vakar tyčiojosi iš juodaodžio, šiandien gali išgelbėti žmogų iš atvira liepsna degančio automobilio; tas, kuris vakar buvo drąsus kovotojas už teisingumą, šiandien gali pasielgti kaip bailys … Filmas trunka apie porą valandų, o Biblijos verdiktas trumpas: “Nėra teisaus, nėra nei vieno. … nėra kas darytų gera, nėra nė vieno” (Rom 3, 10-12; plg Ps 14, 3).

aa

Taigi, mes visi buvome nuodėmėje. Ne leisgyviai, ne komos būsenoje, o mirę. Kiekvieną kartą, kai darėme nuodėmę. Kiekvieną kartą, kai išsižadėjome Dievo. Kiekviena nuodėmė – mirtis. Juk ne tik Adomas su Ieva, pasirinkę nuodėmę, prarado malonę į gyvybęs medį rojuje. Nėra nė vieno, kuris gyvybės medžio nebūtų išmainęs į supuvusį mirties vaisių.

Taigi: “Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis…” Ir jūs, ir aš. Buvome mirę. Buvome lavonai.

Nekrūptelėjai? Nepajutai nugara bėgiojant “skruzdėlių”?

Deja, ir pats jau apsipratau su šia tiesa. Juk tiek kartų girdėta ir paties skaityta… O buvo laikas, kai supratau, nereikėjo nei kunigo pagalbos, kad tai – apie mane. Tada Dievo gydanti malonė ir palietė. Apie tai, beje, ir Paulius kalba: “Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi” (Ef 2, 4-5).

Dabar paprastas,  nesunkiai suprantamas pavyzdys. Kol jautiesi stiprus, pagalbos nereikia. Jei esi sveikas, į gydytoją nėr ko kreiptis. Tačiau jei sergi ir nori sau įrodyti, kad esi sveikas…

Beje, psichologai teigia, kad sunkiai sergantis žmogus pirmiausia neigia savo ligą, tikėdamasis ją, o gal ir save, “apgauti”. Tačiau kuo ilgiau neigia, tuo labiau toji liga įsisenėja. Tuo sunkiau pasveikti. Taip pat ir su nuodėme…

“Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis …” Paradoksas, bet Dievas į tai atsakė savo malone.

kovo 22, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” Jn 3,16

Kelios mintys.

jjj

“Dievas taip pamilo…” Ar ne per dažnai piešiam (paveiksliukuose, vaizduotėje) Dievą teisėją? Taip, teismas laukia mūsų visų, ir teisėjais būsim, žinoma, ne mes, o Dievas, bet … Dievas, kurį apreiškė Jėzus (“Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą”, Jn 14,9b), pirmiausia yra Tėvas. Ir ne koks asocialus, ne smurtautojas, o tikras.

Deja, dangiškojo Tėvo įvaizdį dažnai kuriamės pagal žemiškuosius tėvus. Tačiau ar tokia “kūryba” – ne stabmeldystė? Juk tai būna toli gražu ne Dievo įvaizdis… O juolab, kad mums Dievo įvaizdžio ir nereikia kurti. Juk Dievas pats save yra apreiškęs, o apreiškimo pilnatvė/išsipildymas – Jėzus.

Apie Dievo meilę iškalbingai sakoma Jono Pirmajame laiške: “… Dievas yra meilė” (1 Jn 4,8b) Laiško autorius nenagrinėja Dievo meilės savybių ir ypatybių, nes nėra prasmės – Dievas pats yra meilė. Ir tai – ne Jono ar kitų apaštalų fantazijos, o Jėzaus apreiškimo vaisius.

“Dievas taip pamilo pasaulį…”. Ar ne per daug diskutuojam – geras tas mūsų pasaulis, ar blogas? Mylėti pasaulį ar nemylėti? Kas per klausimas? Taip, tiesa, tame pačiame Jono Pirmajame laiške juodu ant balto išguldyta: “Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje…” (1 Jn 2, 15), bet tai – kita tema.

Liuteris yra pasakęs, tiesa, gal ir ne visiškai tiksliai pacituosiu, kad šioje Evangelijos pagal Joną eilutėje telpa visa Evangelija (Biblija?). Ši eilutė taip pat primena, kame yra mūsų išganymas/išsigelbėjimas, kas yra mūsų Gelbėtojas/Išganytojas/Atpirkėjas. Jėzus. Vienintelis. Kito šanso mes neturim. Kad ir kaip norėtume įrodyti, kad galim išsigelbėti patys – savo maldingumu, savo gerais darbais, žygdarbiais etc, trumpai tariant, savo “teisumu”. Nieko iš to nebus. Biblija primena: “Nėra teisaus, nėra nei vieno”.

Ir dar viena mintis. Atrodo, Nietzsche yra sakęs (bent jau jam priskiriami šie žodžiai): “Jei norite, kad tikėčiau jūsų Atprikėją, elkitės kaip atpirktieji”.

kovo 22, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , | Parašykite komentarą

73 psalmė. Tikėjimo drama

p1060363 Egidijaus bažnyčia (Aegidienkirche), Hanoveris. Subombarduota antrajame pasauliniame kare.

,,Iš tikrųjų Dievas geras doriesiems, kurių širdis tyra“, – tokiu tikėjimo išpažinimu prasideda 73-ioji psalmė. ,,Dievas yra teisingas: už gera atlygina, už pikta baudžia“, – kaip šiandien prisimenu vieną iš keturių svarbiausių tikėjimo tiesų, kurią išmokau besiruošdamas Pirmajai Komunijai. Tuo metu viskas atrodė paprasta ir aišku: jei elgsiuosi gerai, Dievas man už tai atsilygins, o už blogą elgesį nubaus. Tą patį dėsnį patvirtina ir minėtos psalmės pradžia. Tačiau …

Skaitykime toliau ir įsitikinsime, jog psalmistui buvo ne taip jau paprasta ir aišku, kaip man anuomet, prieš dvidešimt penkerius metus mokantis Katekizmo. Matyt, ne šiaip sau kažkas šią psalmę yra pavadinęs iššūkiu tradicinei Senojo Testamento teologijai, pagrįstai atlygio dėsniu ,,Už gera – geru, už pikta – piktu“. ,,Bet man beveik kojos buvo pradėjusios pintis, mano žingsniai bemaž buvo ėmę slidinėti“, toliau tęsia psalmistas (2 eil.). Žinoma, ne todėl, kad jis būtų ėjęs ledu, kurio tikriausiai per visą savo amžių nė nematė, arba slidinėjęs sniegu. Jį buvo apnikusios abejonės: ,,nes aš pavydėjau pagyrūnams, matydamas jų gerovę, nors jie nedori“(3 eil.).

Tik neskubėkime jo smerkti už silpną tikėjimą. Tegul pirmas meta akmenį tas, kuris yra be jokios dėmės … Laimingas esi, jei niekada nebuvai pajutęs pavydo tam, kuris gyvena geriau už tave, o juolab – nedoram žmogui. Psalmės autorius, išpažindamas savo tikėjimą, išpažįsta ir savąją kaltę. Jis buvo susvyravęs, matydamas, jog nedorėliams, regis, yra geriau negu doriems žmonėms: ,,Skausmo kentėti nedorėliams nereikia, jų kūnas stiprus ir sveikas. Mirtingųjų triūsas jų nevargina … smurtu jie apsigaubia lyg drabužiu … jų širdis tvinsta nedoromis užmačiomis …,“ – psalmistas netrukus įvardija savo abejonės priežastį (4 – 7 eil.). Jei doro žmogaus širdis tyra tarsi rasos lašas, tai nedorėlio širdis tvinte patvinusi piktais kėslais, lyg srauni, išsiliejusi per krantus upė.

Kodėl visokiems sukčiams ir apgavikams sekasi, kai tuo tarpu tiek daug gerų žmonių sunkiai vargsta ir kenčia? Bendra visų žmonių dalia (,,… triūsu maitinsies visas savo gyvenimo dienas … Savo veido prakaitu valgysi duoną …“, Pr 3, 17-19) nedorųjų tarsi nė neliečia. Jiems, atrodo, nereikia jaudintis dėl rytojaus, jie gyvena nerūpestingai, pertekę visko: ,,Per akis užgriuvusius lašinius jie vos gali matyti“(7 eil.). Nedorėliai nepasitenkina savo smurtu žemėje, bet ir ,,prieš dangų jie burnoja“ (9 eil.), savo nedoru elgesiu jie tarytum byloja: ,,Dievui tai nerūpi. Jis slepia savo veidą …“ (Ps 10, 11). Todėl ne taip jau ir keista, kad psalmės autorius, doras ir pamaldus žmogus, buvo ėmęs svyruoti.

Nemanau, jog šiandien pasaulis yra kitoks: ir nedorėlių pakanka, ir smurtautojų, ir ne visi, rodos, nubaudžiami … ,,Todėl ir Dievo tauta į juos gręžiasi ir noromis tiki, ką jie sako“ (10eil.). Nesunku tikėti Dievo gerumu, kai skaitai Katekizmą, tačiau, kai kaktomuða susiduri su gyvenimo tikrove, tikėti (o tuo labiau – pasitikėti) yra kur kas sunkiau. Tuomet tikėjimas Dievu tampa nebe atmintinai išmoktomis tikėjimo tiesomis (nė nemanau abejoti jų teisingumu), o iššūkiu. Iššūkiu, kuris reikalauja apsispręsti: liksi ištikimas Dievui, ar ne? Deja, matydami, kaip ,,klesti“ nedorėliai, ne visi pajėgia atsispirti pagundai … Kai kurie netgi noromis jais tiki.

Toliau psalmistas svarsto, ko vertas jo doras elgesys, jei vietoj laukto atlygio jį užgriuvo bėdos: ,,Argi ne veltui laikiau savo širdį tyrą …? … Juk diena iš dienos kenčiu vargą …“ (13 – 14 eil.). Jį ir toliau kamuoja abejonės. Nekaltos rankos ir tyra širdis – tai reikalavimas norinčiam įžengti į Dievo buveinę: ,,Kas gali įkopti į VIEŠPATIES kalną? Kas gali įžengti į Jo šventąją buveinę? Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra …“ (Ps 24, 3-4). Tačiau kas iš to, jeigu jo gyvenimas yra vien ,,ašarų pakalnė“? Dar daugiau, jis jaučiasi ne tik Dievo apleistas, bet ir plakamas: ,,… kas rytą Tu mane nuplaki“ (14 eil.).

Panašią dramą išgyveno ir Jobas, kuris šaukė: ,,Tepranyksta diena, kurią gimiau …“ (Job 3, 3). Panašią dramą išgyvena ne vienas, kuris gyvena dorai ir teisingai, tačiau patiria vien vargą ir skurdą. Kodėl? Už ką? ,,Kodėl Tu, VIEŠPATIE, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai esu nelaimėje?“ (Ps 10, 1). ,,Nors mėginau suprasti, vis tiek tai man atrodė beviltiška užduotis …“(16 eil.), – užuot ėmęs kaltinti Dievą, psalmės autorius pripažįsta, jog jis per silpnas suvokti Dievo valią. ,,Kokios nesuvokiamos man Tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug!“ – girdime kitoje, 139-oje psalmėje. Tačiau ði neþinomybė ne amžina: įėjęs į Dievo šventovę, jis suvokia, ,,kas nutiks nedorėliams“ (17 eil.).

Svarbu ne tai, ar toji šventovė – tai Jeruzalės šventykla, ar alegorija. Svarbu tai, jog pajutęs Dievo didybę, psalmės autorius iš naujo atrado tai, ką jis ir anksčiau žinojo, bet buvo pamiršęs: Dievas yra teisingas. Lemiamą, paskutinį žodį taria ne blogis, ne nedorieji, bet Dievas, dangaus ir žemės šventovės Viešpats. Viskam yra savas laikas. Teisaus žmogaus vargai anksčiau ar vėliau baigsis ir jis bus apvainikuotas garbe. Jei Dievas apsaugo dorą žmogų, neleisdamas jam pražūti, tai nusikaltėlis, koks jis bebūtų, prieis savo liepto galą: ,,Iš tikrųjų Tu užvedi juos ant slidaus šlaito ir Tu pastumi juos į žūtį“ (18 eil.). Šie žodžiai tarsi aidas atkartoja kitos psalmės žodžius: ,,Bet nedorėliai žus, VIEŠPATIES priešai dings lyg pievų žolė, išsisklaidys lyg dūmai“ (Ps 36, 20).

Dievas yra ne tik teisingas. Dievas yra skriaudžiamųjų gynėjas. Apie tai byloja ne viena psalmė: ,,Ne visuomet varguolis bus užmirštas, ir skurdžiai ne visai praras viltį …“ (Ps 9, 19); ,,Šaukiasi teisieji pagalbos, VIEŠPATS klausosi ir išgelbsti juos iš visų vargų … Daugel vargų ištinka teisųjį, bet VIEŠPATS išgelbsti iš jų visų“ (Ps 34, 18-20). Tie, kurie dar vakar atrodė viskuo patenkinti, tie, į kuriuos galbūt ne vienas žvelgė su pavydu, šiandien ,,… staiga tampa nelaimingi!“ (19 eil.) Atkreipkime dėmesį į trumpą, bet reikšmingą žodį ,,staiga“. Jie to nesitikėjo. Jie buvo tam nepasiruošę. Ak, jeigu jie būtų žinoję … Tie, kurie vakar džiūgavo ir mėgavosi malonumais, šiandien ,,Siaubo apimti jie visiškai išnyksta“ (19 eil.). Toliau psalmės autorius juos palygina su vaiduokliais, kurie tik šmėkšteli ir pradingsta, o jų turtai, į kuriuos šie ,,vaiduokliai“ laikėsi įsikibę, pranyksta lyg sapnas. Vaiduoklis, kad ir koks baisus jis būtų, tėra tik vaiduoklis. O turtai į anapus nepalydi: ,,Nesijaudink, jei kas turtėja, jei jo turtai didėja. Juk su savimi pasiimti negalės nieko, kai mirs, jo turtai neis kartu su juo į kapą“ (Ps 49, 17-18).

Pagaliau psalmistas atsipeikėja. Jis pripažįsta: ,,Kadangi mano širdis buvo apkartusi, o jausmai užgauti, buvau kvailas ir nesupratau …“ (21 eil.). Jis prilygina save neprotingam ,,keturkojui“. Jausmų pagautas, jis elgėsi neprotingai. Kas per jausmai jį buvo apvaldę? Greičiausiai, pavydas ir pagieža. Pavydas tiems, kurie turi daugiau, nors ir nedorai tą ,,daugiau“ būtų susikrovę. Pavydas tiems, kuriems, rodos, sekasi geriau, nors toji sėkmė ir apgaulinga. Pagieža dėl to, kad jis stengėsi būti ištikimas Dievui, o Dievas, regis, jo nė nepastebėjo, neįvertino… Laimė, jausmai atvėso, galva prasiblaivė.

Beje, psalmė atskleidžia ne vien tik jos autoriaus išgyvenimus, bet ir Dievo išmintį. Dievas sugeba atvesti žmogų į protą. Todėl ir psalmės nuotaika tuoj pat keičiasi. Kančią, nerimą ir nusivylimą keičia džiaugsmas ir viltis. Džiaugsmas gimsta, pasitikint Dievu: ,,Tu laikai mane už dešinės rankos“ (23 eil.). Šią mintį randame ir kitoje psalmėje: ,,Glaudžiuosi prie Tavęs, tavo dešinė mane palaiko“ (Ps 63, 9). Tai nebuvo graži iliuzija. Per pranašą Izaiją Dievas kalbėjo Izraeliui: ,,… aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, laikau tavo dešinę“ (Iz 41, 13). Dievas ne tik prilaiko, tarsi tėvas ar mama vesdamas už rankos, bet ir moko: ,,Tu … vedi mane savo mokymu“ (24 eil.). Dar daugiau, Dievas yra pažadėjęs priimti į amžiną dangaus garbę tuos, kurie bus iki galo ištikimi. ,,Todėl būsiu su Tavimi visada“ (23 eil.) – psalmisto abejones ir nerimą keičia ryžtingas apsisprendimas. Pagaliau jis suvokia, jog nieko brangesnio už Dievą jis neturi: ,,Ką kitą turiu danguje? Kadangi turiu Tave, ko dar trokščiau žemėje?“ (25 eil.). Prieš laimę danguje, į kurią psalmės autorius viliasi būti priimtas, nublanksta visi žemės turtai. Laimę žemėje keičia sielvartas, džiaugsmą – liūdesys. Tos laimės, kurią yra pažadėjęs Dievas, niekas nebepakeis. Nuo šiol psalmės autorius į bet kokią kančią žvelgia kitu žvilgsniu. Jis nebebijo nieko, kas tik gali jį ištikti žemėje, nors ir supranta, jog yra silpnas: ,,Nors mano kūnas trapus ir širdis silpsta, Dievas yra mano širdies Uola ir mano dalis per amžius“ (26 eil.).

Dievą psalmės autorius vadina savo širdies Uola ir amžina dalimi. Uola yra Dievo įvaizdis ne tik šioje psalmėje. ,,VIEŠPATS – mano Uola, mano tvirtovė, mano gelbėtojas! Mano Dievas – mano Uola, kur randu pastogę …“ (Ps 18, 3); ,,Tavęs šaukiuosi, VIEŠPATIE, mano Uola …“ (Ps 28, 1). Galbūt mums šis palyginimas nedaug tesako, tačiau izraeliečiui, o ypač anuo metu, uola reiškė labai daug: prieglobstis audroje, pavėsis kaitroje … Dievas yra amžina dalis. Apie kokią dalį čia kalbama? Atsakymą randu Skaičių knygoje, kur Dievas kreipiasi į Aaroną: ,,Neturėsi žemės paveldo jų krašte, tarp jų neturėsi dalies. Aš būsiu tavo dalis ir paveldas Izraelyje“ (Sk 18, 20). Kunigai ir levitai Izraelyje neturėjo nė lopinėlio nuosavos žemės, iš kurios būtų galėję maitintis (nesunku nuspėti, ką tai anomis dienomis reiškė). Aarono palikuoniams drauge su Levio giminės palikuoniais buvo įsakyta gyventi iš aukų, kurias žmonės aukodavo Dievui. Tai reiškė, jog Dievas su jais dalijasi savo nuosavybe. Tai reiškė, jog pats Dievas rūpinasi jų gyvenimu.

Tą patį nori pasakyti ir psalmės autorius, išpažindamas: ,,Dievas yra … mano dalis per amžius“ (26 eil.). Jis laimingas, nes nenutolo nuo Dievo, nepaisant jį ištikusių vargų ir pagundų. ,,Juk iš tikrųjų, kas atsitolina nuo Tavęs, tas žūva …“ (27 eil.) – primena ir sau pačiam, ir mums, kurie šiandien skaitome jo sudėtą psalmę. Psalmę, kuri visoms kartoms primena ne tik apie žmogaus ištikimybę Dievui – tikrą ištikimybę, kuri pasireiškia ne tik džiaugsmuose, bet ir varguose. Ši psalmė, kaip ir kitos 149 psalmės, byloja ir apie Dievo ištikimybę žmogui. Neatsitiktinai psalmistas ją užbaigia šiais žodžiais: ,,O man gera būti arti Dievo; prisiglaudžiau pas VIEŠPATĮ Dievą, kad apsakyčiau visus jo darbus“ (28 eil.). Tai psalmė, kuri ne tik meta iššūkį tradicinei Senojo Testamento teologijai, būdama anuo metu tam tikra šokoterapija, bet ir išreiškia stipriausią tikėjimą. Nepaisant to, ar Dievas pastebi tavo nuopelnus ir tau atlygina, ar ne, lik ištikimas iki galo. Gailėtis neteks. Ne veltui sakoma: ,,Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“.

kovo 13, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , | Parašykite komentarą

Sandora. Pr 9, 8-17

Tvano istorija, apie kurią pasakoja Biblija, baigiasi Sandora. Kalbant šių laikų kalba – sutartimi/sąjunga.

8 Tuomet Dievas tarė Nojui ir su juo buvusiems sūnums: 9 “Štai aš sudarau savo sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis, 10 su visais gyvūnais, esančiais su jumis, – paukščiais, galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie tik išėjo iš arkos. 11 Aš palaikysiu savo sandorą su jumis: niekad daugiau visi marieji gyvūnai nebus tvano vandenų išnaikinti, niekad daugiau nebus tvano žemei nuniokoti. 12 Ir šis, – Dievas pridėjo, – bus ženklas, kurį aš duodu visiems amžiams, mano sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų. 13 Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės. 14 Kai supūsiu viršum žemės debesis ir pasirodys debesyje mano lankas, 15 aš atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų mariųjų gyvūnų, ir vandenys niekad daugiau netaps tvanu visiems mariesiems sunaikinti. 16 Kai lankas bus debesyje, aš į jį pažvelgsiu ir atsiminsiu sandorą tarp Dievo ir visų gyvūnų – visų žemėje esančių mariųjų”. 17 Dievas pasakė Nojui: “Tai bus ženklas sandoros, kurią sudariau tarp savęs ir visų žemėje esančių mariųjų”.

Beje, pirmą kartą žodis “sandora” (“berit”, hebr.) Biblijoje pavartotas būtent istorijojoje apie tvaną. Dar prieš tvaną Nojus išgirdo: “Bet su tavimi sudarysiu sandorą” (Pr 6, 18). Dabar, nuslūgus tvano vandenims, Dievas savo pažadą įvykdė.

Verta atkreipti dėmesį į aplinkybės, kuriomis Dievas pažadėjo Nojui sudaryti su juo sandorą: “Betgi Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto. Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje” (Pr 6, 11-12). Tačiau ,,Nojus rado malonę Dievo akyse” (ten pat, 8 eil.). Taigi, išsirinkęs vieną žmogų, o kartu su juo ir jam artmiausius žmones, ir įvairius gyvūnus, Dievas juos išgelbėjo nuo visa siaubusios nelamės.

1061

Toliau galite skaityti čia: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=20879320

(prisiminiau, kad pagal autorinės sutarties sąlygas, į kūrinį, kuris parduotas užsakovui, savo teises galėsiu atgauti tik praėjus 70 metų po savo mirties :)

kovo 1, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , | Parašykite komentarą

Atėjo metas. Mk 1,9-15

“Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (Mk 1,14-15)

Jau kuris laikas, kiek tik beskaityčiau šį Evangelijos epizodą, visuomet “užkliūnu” už to paties – juk Jėzus ėmė skelbti Dievo karalystės atėjimą tam, atrodo, labiausiai netinkamu metu, tai yra, kai Jonas Krikštytojas, jo pirmtakas, rengęs žmones susitikimui su Mesiju, buvo suimtas. Trumpai tariant, tuo metu, kai aplinkybės tam buvo nepalankios, o situacija toli gražu nepriminė Dievo karalystės.

Ką reiškė Jono – Dievo siųsto pranašo – suėmimas, jei ne Dievo karalystės pralaimėjimą? Juk sąvoka “Dievo karalystė” reiškia Dievo viešpatavimą pasaulyje. Argi Dievas viešpatauja, jei tas, kurį Jėzus – Mesijas – pavadino “didžiausiu iš visų kada nors gimusių iš moters”, kuris buvo Dievo siųstas parengti tautą Mesijo, o tuo pačiu ir Dievo karalystės, atėjimui, suimamas, o po kurio laiko bus nužudytas?

Tačiau Jėzus nepaiso žmogiškos logikos ir žmogaus nustatytų “žaidimo taisyklių”, nes Dievo išmintis vis dėlto pranoksta žmogiškąją logiką ir žemiškas žaidimo taisykles.

Todėl Paulius pirmajame laiške korintiečiams rašo: “Dievo kvailybė galingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones” (1Kor 1, 25).

Tačiau ką šis skaitinys, bylojantis apie tai, kas įvyko kadaise, turi bendra su mumis? Kuo jis aktualus mums, gyvenantiems “kitais laikais”?

Šįsyk norėčiau trumpai akcentuoti du dalykus.

Pirma, krikščionis (ir apskritai tikintis Dievą žmogus) turėtų būti aukščiau visokių aplinkybių, nesiduoti jų svaidomas į visas puses, nepanikuoti – “kas dabar bus!” – o pasikliauti Dievo valia, nes “viskas išeina į gera mylintiems Dievą, o būtent Jo valia pašauktiesiems” (laiškas romiečiams).

Antra, Dievo karalystė jau yra atėjusi. Jau prieš du tūkstančius metus. Ir dabar jau nuo mūsų priklauso, ar gyvensime joje, ar ne. O tam, kad joje gyventume, reikia atsiversti ir tikėti Evangelija

kovo 1, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , | Parašykite komentarą