Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Sandora. Pr 9, 8-17

Tvano istorija, apie kurią pasakoja Biblija, baigiasi Sandora. Kalbant šių laikų kalba – sutartimi/sąjunga.

8 Tuomet Dievas tarė Nojui ir su juo buvusiems sūnums: 9 “Štai aš sudarau savo sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis, 10 su visais gyvūnais, esančiais su jumis, – paukščiais, galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie tik išėjo iš arkos. 11 Aš palaikysiu savo sandorą su jumis: niekad daugiau visi marieji gyvūnai nebus tvano vandenų išnaikinti, niekad daugiau nebus tvano žemei nuniokoti. 12 Ir šis, – Dievas pridėjo, – bus ženklas, kurį aš duodu visiems amžiams, mano sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų. 13 Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės. 14 Kai supūsiu viršum žemės debesis ir pasirodys debesyje mano lankas, 15 aš atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų mariųjų gyvūnų, ir vandenys niekad daugiau netaps tvanu visiems mariesiems sunaikinti. 16 Kai lankas bus debesyje, aš į jį pažvelgsiu ir atsiminsiu sandorą tarp Dievo ir visų gyvūnų – visų žemėje esančių mariųjų“. 17 Dievas pasakė Nojui: “Tai bus ženklas sandoros, kurią sudariau tarp savęs ir visų žemėje esančių mariųjų“.

Beje, pirmą kartą žodis “sandora“ (“berit“, hebr.) Biblijoje pavartotas būtent istorijojoje apie tvaną. Dar prieš tvaną Nojus išgirdo: “Bet su tavimi sudarysiu sandorą“ (Pr 6, 18). Dabar, nuslūgus tvano vandenims, Dievas savo pažadą įvykdė.

Verta atkreipti dėmesį į aplinkybės, kuriomis Dievas pažadėjo Nojui sudaryti su juo sandorą: “Betgi Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto. Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje“ (Pr 6, 11-12). Tačiau ,,Nojus rado malonę Dievo akyse“ (ten pat, 8 eil.). Taigi, išsirinkęs vieną žmogų, o kartu su juo ir jam artmiausius žmones, ir įvairius gyvūnus, Dievas juos išgelbėjo nuo visa siaubusios nelamės.

1061

Toliau galite skaityti čia: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=20879320

(prisiminiau, kad pagal autorinės sutarties sąlygas, į kūrinį, kuris parduotas užsakovui, savo teises galėsiu atgauti tik praėjus 70 metų po savo mirties :)

1 kovo, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , | Parašykite komentarą

Atėjo metas. Mk 1,9-15

“Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1,14-15)

Jau kuris laikas, kiek tik beskaityčiau šį Evangelijos epizodą, visuomet “užkliūnu“ už to paties – juk Jėzus ėmė skelbti Dievo karalystės atėjimą tam, atrodo, labiausiai netinkamu metu, tai yra, kai Jonas Krikštytojas, jo pirmtakas, rengęs žmones susitikimui su Mesiju, buvo suimtas. Trumpai tariant, tuo metu, kai aplinkybės tam buvo nepalankios, o situacija toli gražu nepriminė Dievo karalystės.

Ką reiškė Jono – Dievo siųsto pranašo – suėmimas, jei ne Dievo karalystės pralaimėjimą? Juk sąvoka “Dievo karalystė“ reiškia Dievo viešpatavimą pasaulyje. Argi Dievas viešpatauja, jei tas, kurį Jėzus – Mesijas – pavadino “didžiausiu iš visų kada nors gimusių iš moters“, kuris buvo Dievo siųstas parengti tautą Mesijo, o tuo pačiu ir Dievo karalystės, atėjimui, suimamas, o po kurio laiko bus nužudytas?

Tačiau Jėzus nepaiso žmogiškos logikos ir žmogaus nustatytų “žaidimo taisyklių“, nes Dievo išmintis vis dėlto pranoksta žmogiškąją logiką ir žemiškas žaidimo taisykles.

Todėl Paulius pirmajame laiške korintiečiams rašo: “Dievo kvailybė galingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1Kor 1, 25).

Tačiau ką šis skaitinys, bylojantis apie tai, kas įvyko kadaise, turi bendra su mumis? Kuo jis aktualus mums, gyvenantiems “kitais laikais“?

Šįsyk norėčiau trumpai akcentuoti du dalykus.

Pirma, krikščionis (ir apskritai tikintis Dievą žmogus) turėtų būti aukščiau visokių aplinkybių, nesiduoti jų svaidomas į visas puses, nepanikuoti – “kas dabar bus!“ – o pasikliauti Dievo valia, nes “viskas išeina į gera mylintiems Dievą, o būtent Jo valia pašauktiesiems“ (laiškas romiečiams).

Antra, Dievo karalystė jau yra atėjusi. Jau prieš du tūkstančius metus. Ir dabar jau nuo mūsų priklauso, ar gyvensime joje, ar ne. O tam, kad joje gyventume, reikia atsiversti ir tikėti Evangelija

1 kovo, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , | Parašykite komentarą