Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Ir jūs buvote mirę…“ Ef 2, 1

“Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote …“ Kiekvieną kartą, kai pamaldose tenka skaityti šiuos Laiško efeziečiams žodžius, atidžiai stebiu žmonių veidus :) Deja, tik labai retai pastebiu tai, ką kiekvieną kartą tikiuosi pastebėti.  Dažnai kyla įtarimas, kad žmonės negirdi. Jei girdėtų, reaguotų. Pasiguodžiu tuo, kad nenori išsiduoti – juk dauguma jau garbingo amžiaus, solidūs, tikintys, pamaldūs etc… O gal ir pats skaitau be tinkamos išraiškos (šiaip ar taip, bet retorika/iškalba buvo viena iš labiausiai nemėgiamų discipilinų studijų seminarijoje metais)…

Kokios reakcijos norėčiau? Ogi šoko. Nuoširdžiai apsidžiaugčiau, jei išvysčiau šokiruotus veidus. Tiek jau to, apsidžiaugčiau, išvydęs bent menką virptelėjimą. Juk Paulius kreipiasi ne tik į Efezo krikščionis.

Juk ne šiaip sau Paulius mini būtent visus: “… mes visi … iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti“ (Ef 2, 3). Galbūt bažnyčioje nėra nei vieno žmogdžudžio, nei vieno plėšiko. Tačiau visi daugiau ar mažiau esam nusidėję. Ir Dievui, ir vieni kitiems. O kuri nuodėmė didesnė, kuris esam didesnis nusidėjėlis, gali nuspręsti tik Dievas. Galbūt kam nors teko matyti filmą “Avarija“ (Crash) – jame puikiai atskleisti herojų charakteriai: tas, kuris vakar tyčiojosi iš juodaodžio, šiandien gali išgelbėti žmogų iš atvira liepsna degančio automobilio; tas, kuris vakar buvo drąsus kovotojas už teisingumą, šiandien gali pasielgti kaip bailys … Filmas trunka apie porą valandų, o Biblijos verdiktas trumpas: “Nėra teisaus, nėra nei vieno. … nėra kas darytų gera, nėra nė vieno“ (Rom 3, 10-12; plg Ps 14, 3).

aa

Taigi, mes visi buvome nuodėmėje. Ne leisgyviai, ne komos būsenoje, o mirę. Kiekvieną kartą, kai darėme nuodėmę. Kiekvieną kartą, kai išsižadėjome Dievo. Kiekviena nuodėmė – mirtis. Juk ne tik Adomas su Ieva, pasirinkę nuodėmę, prarado malonę į gyvybęs medį rojuje. Nėra nė vieno, kuris gyvybės medžio nebūtų išmainęs į supuvusį mirties vaisių.

Taigi: “Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis…“ Ir jūs, ir aš. Buvome mirę. Buvome lavonai.

Nekrūptelėjai? Nepajutai nugara bėgiojant “skruzdėlių“?

Deja, ir pats jau apsipratau su šia tiesa. Juk tiek kartų girdėta ir paties skaityta… O buvo laikas, kai supratau, nereikėjo nei kunigo pagalbos, kad tai – apie mane. Tada Dievo gydanti malonė ir palietė. Apie tai, beje, ir Paulius kalba: “Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2, 4-5).

Dabar paprastas,  nesunkiai suprantamas pavyzdys. Kol jautiesi stiprus, pagalbos nereikia. Jei esi sveikas, į gydytoją nėr ko kreiptis. Tačiau jei sergi ir nori sau įrodyti, kad esi sveikas…

Beje, psichologai teigia, kad sunkiai sergantis žmogus pirmiausia neigia savo ligą, tikėdamasis ją, o gal ir save, “apgauti“. Tačiau kuo ilgiau neigia, tuo labiau toji liga įsisenėja. Tuo sunkiau pasveikti. Taip pat ir su nuodėme…

“Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis …“ Paradoksas, bet Dievas į tai atsakė savo malone.

22 kovo, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ Jn 3,16

Kelios mintys.

jjj

“Dievas taip pamilo…“ Ar ne per dažnai piešiam (paveiksliukuose, vaizduotėje) Dievą teisėją? Taip, teismas laukia mūsų visų, ir teisėjais būsim, žinoma, ne mes, o Dievas, bet … Dievas, kurį apreiškė Jėzus (“Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“, Jn 14,9b), pirmiausia yra Tėvas. Ir ne koks asocialus, ne smurtautojas, o tikras.

Deja, dangiškojo Tėvo įvaizdį dažnai kuriamės pagal žemiškuosius tėvus. Tačiau ar tokia “kūryba“ – ne stabmeldystė? Juk tai būna toli gražu ne Dievo įvaizdis… O juolab, kad mums Dievo įvaizdžio ir nereikia kurti. Juk Dievas pats save yra apreiškęs, o apreiškimo pilnatvė/išsipildymas – Jėzus.

Apie Dievo meilę iškalbingai sakoma Jono Pirmajame laiške: “… Dievas yra meilė“ (1 Jn 4,8b) Laiško autorius nenagrinėja Dievo meilės savybių ir ypatybių, nes nėra prasmės – Dievas pats yra meilė. Ir tai – ne Jono ar kitų apaštalų fantazijos, o Jėzaus apreiškimo vaisius.

“Dievas taip pamilo pasaulį…“. Ar ne per daug diskutuojam – geras tas mūsų pasaulis, ar blogas? Mylėti pasaulį ar nemylėti? Kas per klausimas? Taip, tiesa, tame pačiame Jono Pirmajame laiške juodu ant balto išguldyta: “Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje…“ (1 Jn 2, 15), bet tai – kita tema.

Liuteris yra pasakęs, tiesa, gal ir ne visiškai tiksliai pacituosiu, kad šioje Evangelijos pagal Joną eilutėje telpa visa Evangelija (Biblija?). Ši eilutė taip pat primena, kame yra mūsų išganymas/išsigelbėjimas, kas yra mūsų Gelbėtojas/Išganytojas/Atpirkėjas. Jėzus. Vienintelis. Kito šanso mes neturim. Kad ir kaip norėtume įrodyti, kad galim išsigelbėti patys – savo maldingumu, savo gerais darbais, žygdarbiais etc, trumpai tariant, savo “teisumu“. Nieko iš to nebus. Biblija primena: “Nėra teisaus, nėra nei vieno“.

Ir dar viena mintis. Atrodo, Nietzsche yra sakęs (bent jau jam priskiriami šie žodžiai): “Jei norite, kad tikėčiau jūsų Atprikėją, elkitės kaip atpirktieji“.

22 kovo, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , | Parašykite komentarą