Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Lk 24,36-43. “Ar neturite čia ko nors valgyti?”

Prisikėlęs Jėzus vėl aplanko savo mokinius. Ir vėl girdim tą patį “Ramybė jums!” O mokiniai ir vėl išsigandę: “Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią”. Nežinau, koks turėtum būti, kad nesuvirpėtum, išvydęs gyvą tą, kuris vos prieš keletą dienų buvo miręs.

Taip pat nežinau, koks talentingas teologas ar įgudęs Rašto aiškintojas turėtum būti, kad sugebėtum įrodyti, jog Jėzus tikrai prisikėlė. Ne tikėti ir perteikti/perduoti kitiems tai, kuo tiki, o įrodyti kaip dukart du. Trumpai tariant, Prisikėlimas nepavaldus mūsų protui ir “neįrėminamas” netgi teologijomis. Tai – tikėjimo paslaptis. Net jeigu jis yra istorinis įvykis, tai yra, įvykęs laike ir erdvėje. Lygiai taip pat, kaip nepavaldus jokiems dėsniams buvo prisikėlęs Jėzus, galėjęs ateiti pas savo mokinius, “durims esant užrakintoms”, kaip liudija evangelistas Jonas.

Galiausiai, Jėzus ne tik parodo savo rankas ir kojas, bet ir paprašo valgyti: “Ar neturite čia ko nors valgyti?”. O kai apaštalai paduoda gabalą keptos žuvies, paima jį ir valgo. Šįsyk jau ne tik apaštalui Tomui, bet ir visiems kitiems, belieka kapituliuoti. Viešpatie, to jau per daug. Juk aš tik žmogus, net jeigu ir teologas, ir kunigas ar Rašto aiškintojas…

Neturiu kitos išeities kaip tik pasikliauti liudijimu tų, kurie viską matė savo akimis, rūpestingai viską ištyrė ir surašė (plg. Lk 1, 1-4), nes daugiau paprasčiausiai nėra kuo pasikliauti.

balandžio 26, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Jn 20, 24-29. Kartu

Evangelijos pagal Joną pasakojimas apie apaštalo Tomo netikėjimą Jėzaus prisikėlimu – tiek jau to, tegul ne netikėjimą, o tikėjimo silpnumą (“Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną – netikėsiu”, Jn 20, 25) – krikščionių tarpe yra tikriausiai vienas iš žinomiausių visos Biblijos pasakojimų. Nieko nuostabaus, žmogus geriausiai įsimena būtent tokias istorijas, kurių herojai jam yra artimi, su kuriais jis gali tapatintis. Vienas iš tokių herojų – Tomas. Mūsų tikėjimas retsykiais taip pat susvyruoja, tikėti ir mums ne visuomet lengva. Ir nėra, atrodo, už ką tą “nevierną Tomošių” kaltinti – ne pyragai jam kvepėjo po Jėzaus mirties. Gal todėl ir bandome jį reabilituoti savo pačių akyse, įrodinėdami, esą jis netikėjo ne pačiu Jėzaus prisikėlimu, o “tik” savo bičiulių, kitų apaštalų liudijimu…

2[foto iš “Christian science monitor”]

Kaip ten bebūtų buvę, bet visą savo dėmesį nukreipę į Tomą ir jo netikėjimą ar bent jau dvejonę, rizikuojame nepastebėti vieno itin svarbaus – ne tik apaštalams, bet ir mums – fakto.

Grįžkime į Evangelijoje aprašytą istoriją. Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi  kiti mokiniai jam kalbėjo: “Mes matėme Viešpatį!” O jis jiems pasakė: “Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną – netikėsiu” (Jn 20, 24-25).

Taigi, vienas iš Jėzaus mokinių, Tomas, netiki tuo, ką pasakoja kiti mokiniai. O pasakoja jie apie tai, kad jų Viešpats prisikėlė. Ateis metas, ir bažnyčia tai paskelbs kertine krikščionių tikėjimo tiesa, dogma. Deja, ja abejojo ne tik vienas iš pirmųjų krikščionių, o vienas iš apaštalų!

Tai akcentuodamas nė nebandau kėsintis į šią tikėjimo tiesą. Taip, ji yra kertine, esmine mūsų tikėjimo tiesa, nes jeigu Jėzus neprisikėlė, kaip Pirmajame laiške korintiečiams rašo Paulius, tuomet mūsų tikėjimas yra tuščias, beprasmis, o mes patys – labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Tenoriu akcentuoti tik tai, kad tikėti kartais būna be galo sunku, o abejoti ar netgi netikėti žmogus gali ir ne dėl savo kaltės.

Tačiau skaitykime, kas įvyko vėliau. “Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais” (Jn 20, 26). Tolesnis scenarijus žinomas tikriausiai atmintinai. Jėzus vėl ateina pas mokinius, šįsyk prisikėlusį Viešpatį pamato ir Tomas, kuris netrukus išpažįsta Jėzaus dievystę. O galiausiai Jėzus skelbia palaiminimą tiems, kurie tiki nematę, tai yra, neturėdami jokių “daiktinių įrodymų”, neleidžiančių nė akimirkai susvyruoti.

Tačiau tai dar ne viskas. Šis įvykis ne tik padrąsina abejojančius ir primena, kokie mes, savo akyse neregėję prisikėlusio Jėzaus, esame palaiminti, bet ir palieka pavyzdį visų amžių krikščionims, kaip derėtų elgtis su tais, kurie netiki mumis ar netgi svarbiausiomis mūsų tikėjimo tiesomis. Kaip tai?

Ar kada atkreipėte dėmesį į tai, jog po aštuonių dienų Tomas vėl buvo su kitais mokiniais? Kas čia tokio? Ogi tai, kad kiti apaštalai neatstūmė to, kuris nenorėjo ar negalėjo jais tikėti. Neatstūmė jo, neišprašė laukan, neatskyrė nuo bažnyčios. Jie liko kartu su Tomu, užuot palikę jį vieną savo neviltyje ir netikėjime. Galiausiai, ir jis išvydo prisikėlusį Jėzų, kuris apsilankė ne tik pas tikinčius jo priskėlimu, bet ir pas tą, kuris netikėjo.

Beje, kodėl Tomas vadinamas Dvyniu? Teko girdėti aiškinimą, esą jis buvęs labai panašus į Jėzų, o galbūt net brolis dvynys… Kas žino. O galbūt ir visai ne. Galbūt todėl, kad tas “neviernas Tomošius” labai panašus į mus, dvejojančius, svyruojančius, norinčius įrodymų ar net jų reikalaujančius…

balandžio 21, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Nebijokite! Kristus prisikėlė!

Nebijokite! Jis prisikėlė, Jo čia nebėra” (Mk 16, 6) – šią žinią išgirdo moterys, aną rytą atėjusios prie Jėzaus kapo.

Nebijokite. Tą patį išgirdo piemenys, Betliejaus laukuose ganę savo bandą, kai angelas iš dangau jiems pranešė, kad Dovydo mieste gimė Mesijas.

Nebijokite, nes “Jėzaus įsikūnijimu, gyvenimu, mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu Dievas įėjo į istoriją, amžinybė – į laiką, dangaus karalystė – į mūsų žemę” (F. F. Bruce).

Nebijokite, nes Dievo meilė, apreikšta Jėzuje, stipresnė už mūsų nuodėmes.

Nebijokite, nes ne mirtis taria lemiamą žodį, o Tas, kuris yra dangaus ir žemės, gyvenimo ir mirties Viešpats.

Nebijokite, nes Velykos yra daugiau negu pavasario šventė. Velykos – viltis, teikianti drąsos ne tik mirti, bet ir gyventi.

Nebijokite, nes Velykos skelbia, kad Jėzus yra Kristus, tai yra, Mesijas, Dievo Siųstasis, Pateptasis, Viešpats: “Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiumirties ir mirusiųjų pasaulio raktus” (Apr 1, 18).

Nebijokite, nes Velykų ryto Geroji naujiena skelbia: “Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis” (1Kor 15,20).

“Sokratas įveikė mirimą, Kristus nugalėjo mirtį kaip paskutinį priešą. … Įveikti mirimą dar nereiškia įveikti mirtį. Mirimo įveikimas yra žmogaus galimybių ribose, o mirties nugalėjimas reiškia prisikėlimą. … Jeigu bent saujelė žmonių tuo patikėtų, daug kas būtų kitaip. Gyventi prisikėlimo tikėjimu – tai yra Velykos” (Dietrich Bonhoeffer)

Nebijokite!

Kristus prikėlė! Jis tikrai prisikėlė!

balandžio 12, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Mintys artėjant didžiajai savaitei

Mes norim Jėzų vainikuoti žėrinčia karūna, o jis pasirenka erškėčių vainiką.

Mes norim Jėzų užkelti ant balto ristūno, o jis sėdasi ant asilo.

Mes norim Jėzų pasodinti į karaliaus sostą, įsprausti jam į rankas dailų skeptrą, o jis leidžiasi mušamas nendrine lazda ir kalamas prie kryžiaus.

Mes norim Jėzui tarnauti, o jis pats lenkiasi ir vergiškai plauna purvinas kojas.

Mes norim Jėzų įkalinti puošniose bažnyčiose o jis renkasi laisvę, išeidamas net iš akmeniu užversto kapo.

Matyt, eilinį kartą būsim nepataikę.

mmm [foto iš “More intelligent life”]

balandžio 3, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , | Parašykite komentarą