Dvasios dvelksmas

Sekminės. Ir vėl bandom išsiaiškinti, kas įvyko aną dieną, kuomet, anot Apaštalų darbų knygos autoriaus, “iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas …“ ir “pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido“ ant Jėzaus mokinių.

Kad ir besistengtume, daug nepešime. Dievo Dvasios nepavyks nei pagauti, nei, juolab, įkalinti savo proto ir net fantazijos rėmuose. Ne šiaip sau hebrajų kalboje žodis “ruah“ reiškia ir dvasią, ir vėją. Evangelijoje pagal Joną skaitome: “Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina“ (Jn 3,8). Žodį “vėjas“ galime keisti ir žodžiu “dvasia“. Taip pat, kaip ir “dvasia“ pačioje Biblijos pradžioje, antroje eilutėje, gali būti “vėjas“: “O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnė, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1,2).

Meteorologai jau lyg ir “įvaldė“ orą – giedrą ir liūtis,temperatūrą ir vėjus… Deja, kartais ima ir pūsteli šiaurys, spjovęs į visas prognozes, esą dvelks silpnas pietų vėjelis… Jam meteorologai su visomis savo prognozėmis nė motais.

Taigi. “Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina.“ Ne toks jau ilgas mano gyvenimo kelias, bet daugybę kartų įsitikinau, kad Dievo Dvasios veikimas neprognozuojamas. Kuo labiau stengiesi jį nuspėti, tuo labiau nesiseka. Kuo labiau jį planuoji, tuo labiau Dvasia nepaiso tavo sudarytų planų, tvarkaraščių ir reglamentų.

Kažkas panašaus ir su Dvasios įvaizdžiu. Čia ji panaši į taikų paukštelį, balandį, kuris ramiai nusileidžia ant Jėzaus, čia ji dvelkia lyg vėjas, o čia plyksteli ugnies liežuviais…

Kad ir kaip norėtum, nepavyks jai nurodyti nei kaip, nei kada, nei į ką jai pūsti. Manei, kad ji turėtų dvelkti lyg švelnus brizas, leisdama tau pasimėgauti ramybe, o ji ėmė ir įsisuko tartum viesulas. Buvai tikras, kad ji ves tave į dešinę, bet ji kažkodėl, neatsiklausi tavęs, pūstelėjo kairėn.

Atrodo, su ja tik daugiau rizikos… Bet tuo pačiu ir gyvybės. Nes, “Raidė užmuša, o dvasia teikia gyvybę“

Kirchentag 2009 “Mensch, wo bist du?“ Bremenas

Tik trumpas fotoreportažas

atidarymo pamaldose

po atidarymo pamaldų žmonės ėmė plūsti į gatves

gatvėje buvo įdomu ne tik suaugusiems, bet ir vaikams

labirintas “Žmogau, kur tu esi?“ ir vaikų pankroko grupės koncertas

muzika ir žmonėms, ir Dievui

automobiliams ir tramvajams vietos liko ne kažin kiek

daugybė renginių ir dar daugiau žmonių

žodžių šiame spektaklyje buvo nedaug, bet pasakyta buvo daugiau negu galima “įžodinti“

Kelias, tiesa, gyvenimas (Jn 14, 6)

,,Aš su kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).

Kadaise maniau, jog eiti šiuo keliu, kurį minėjo Jėzus, visų pirma, reiškia teisingai jį garbinti, jam melstis, nepriekaištingai vykdyti visas bažnyčios nustatytas priedermes etc.

O kaipgi kitaip? Daugelis taip supranta? Tačiau ,,daugelis“ ne visada būna teisūs.

Manau, kad būtent šie Jėzaus žodžiai ir paneigia tokį populiarų mitą. Jis gi nesakė: ,,Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per bažnyčią“. Nesakė netgi, kad niekas nenueina pas Tėvą kitaip kaip tik per Dekalogo laikymąsi.

Dar daugiau – atsiverskite tą pačią Evangeliją pagal Joną, susiraskite kitą, prieš tai esantį skyrių ir perskaitykite jo pabaigą: ,,Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Taip, tai Jėzaus žodžiai. To, kurį visos, bažnyčios laiko Viešpačiu ir moko teisingai išpažinti, garbinti ir jam tarnauti.

Deja, Jėzus nekalba apie jokį teisingą išpažinimą, garbinimą ar tarnavimą. Jis kalba apie meilę. Kuri yra svarbiau už visas religines ,,praktikas“, dvasingumus, tradicijas ir visas įmanomas krikščioniškas ,,priedermes“. Tačiau ir tai – dar ne viskas.

,,Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35) Ne iš kryžiaus ant kaklo, ant namo sienos ar kieme, po langu. Ne iš to, kaip nepriekaištingai ,,iškalėme“ tikėjimo tiesas.

Atrodo, viskas suprantamai, juodu ant balto parašyta. Tai kuriems gi galams reikalinga aibė įvairiausių dogmų, įsakymų, normų, taisyklių ir ,,sistemų“, neva garantuojančių išganymą ir vedančiu į dangų? Nereikia būti labai kritišku bažnyčios atžvilgiu, kad suprastum, jog jos veda labai netoli. Į nepaliaujamus kivirčus ir rietenas – kas iš mūsų teisingai tiki?

O reikalingos visos tos ,,priemonės“ labiausiai todėl, kad mylėti yra labai sunku. Įvykdyti vieną ar kitą prievolę, laikytis tam tikros sistemos yra žymiai paprasčiau. Juk įsakymą gali įvykdyti net ir nenorėdamas. Pavyzdžiui, bijodamas bausmės. Arba už atlygį.

Meilė – kas kita. Mylėti sunkiau. Tačiau taip jau surėdytas mūsų gyvenimas, kad tai, kas iš tiesų vertinga, lengvai, be pastangų nepasiekiama.