Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Žmogau, kur tu? 2 dalis

Šiandien. Iš praeities į ateitį.

Bremenas miestas, kurį bene labiausiai išgarsino ne realūs istoriniai įvykiai ar įžymios asmenybės, o naminiai gyvūnai. Bremeno muzikantai asilas, šuo, katinas ir gaidys. Ir tie patys pramanyti pasakorių. Gal todėl ir paminklas jiems ne iš tų, kurie palieka gilų įspūdį. Krito į akis nebent tik turistų pirštais nugludintos asilo kojos sako, prie jų prisilietus išsipildo didžiausi troškimai.

Vis dėlto garsiajam kvartetui šį pavasarį teko nulipti nuo scenos. Tiesa, trumpam, vos kelioms dienoms. Kol Bremene karaliavo Kirchentagas. Apibūdinti jį trumpai nelengva. Oficialiai – Vokietijos evangeliškųjų bažnyčių kongresas. Tačiau ,,kongresas“ siauras ir per daug ,,techniškas“ terminas. Turbūt geriau tiktų žodis ,,festivalis“. O ir ,,Vokietijos“ tinka tik sąlyginai, nes į jį jau senokai renkasi įvairių šalių ir žemynų atstovai.

Taigi Bremeno gatves gegužės pabaigoje buvo užplūdę žmonės melsvais šalikėliais su užrašu ,,Mensch, wo bist du?“ Vyko koncertai, pamaldos, mugės, konferencijos ir kitokie renginiai. O juos visus apjungė tas vienas klausimas ,,Žmogau, kur tu?

Šis klausimas tai aliuzija į Biblijos pasakojimą apie Edeno sode įvykusią dramą. Dievas, pirmiesiems žmonėms paragavus uždrausto gėrio ir blogio pažinimo vaisiaus ir, lyg mažiems vaikams, besislapstant, išėjo jų ieškoti. Tirtantis iš baimės Adomas išgirdo: ,,Kur esi?“ (Pradžios knyga 3 sk. 9 eil.) Vis dėlto šis klausimas skirtas ne tik jam. Rojaus drama – mūsų gyvenimas. Adomas su Ieva – tai mes. ,,Žmogau, kur tu?“ – egzistencinis klausimas. Ir nebūtinai su religiniu ,,atspalviu“.

Žmogau, kur tu? Lietuvoje. Mokykloje. Kaime. Fabrike. Autostradoje. Atsakymai gali būti patys įvairiausi. Tačiau žmogus būna ne tik tam tikroje vietoje, kurią, beje, kad ir koks sėslus jis būtų, nuolat keičia. Žmogus būna taip pat ir laike. Nebūtinai dabartyje. Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, jis gali gyventi ir praeityje, ir ateityje. Laiko mašina, kurią išradinėja jau ne tik rašytojai fantastai, bet ir mokslininkai realistai tam nebūtina.

Praeityje – kai gyveni prisiminimais. Be abejo, žmogui jie yra ne tik svarbūs, bet ir būtini. Atminti tai, kas yra įvykę, būtina. Matyt, ne šiaip sau sakoma, kad tauta, kuri nežino savo istorijos, tai yra, praeities, neturi ateities. Tačiau kiekvienas žmogus yra ne tik biblinis Adomas arba Ieva, bet ir Abraomas, žmogus, kuris išgirdo: ,,Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pradžios knyga 12 sk. 1 eil.). Vėlgi nebūtina tai suprasti paraidžiui, istorine ar geografine prasme. Žmogus kasdien stovi ne tik gyvenimo kryžkelėje, bet ir išeina iš praeities, palieka tai, kas buvo ir eina pirmyn, ten, kur dar nėra buvęs. Toks gyvenimas – mindžikuoti vietoje nėra kada. Ateina metas, kai visa tai, kas buvo praeityje, reikia palikti. Ir aukso amžių, ir pralaimėjimus. Priešingu atveju praeitis gali ne tik trukdyti, bet ir įkalinti.

Įkalina ir ateitis. Teisingiau sakant, svajonės. Tiesa, žmogui jos yra būtinos kaip ir prisiminimai. Svajonės – pirmas žingsnis į pergales, atradimus ir žygdarbius. Nesvajoja turbūt tik mirusieji. Svajonės neatskiriamos nuo žmogaus tartum šešėlis. Tačiau vienas ,,bet“ – jas reikia realizuoti. Tik ne rytoj, o šiandien.

Daug svajonių lieka tik svajonėmis, jei žmogus laukia palankaus meto, kuris ateis rytoj, po savaitės ar po metų. Kad ir kokia nuostabi būtų buvusi praeitis arba fantastiška ateitis, gyvename čia ir dabar. Šiandien baigiasi praeitis ir prasideda ateitis. ,,Mes būtume palaiminti, jei visuomet gyventume dabartyje ir visuomet naudotumės kiekviena pasitaikančia proga, kaip žolė džiaugiasi kiekvienu nukritusiu rasos lašeliu“, – XIX amžiuje rašė Harvardo universiteto absolventas Henris Davidas Thoreau, ekcentrikas, gyvenimą civilizuotoje visuomenėje iškeitęs į vienišiaus gyvenimą miške (,,Valdenas, arba gyvenimas miške“).

Tam, kad išmoktumei džiaugtis dabartimi, o dar svarbiau – joje gyventi, nebūtina apsigyventi kur nors miškų glūdumoje. Svarbiausia, atsakyti į klausimą ,,Žmogau, kur tu?“ Dievui (žinoma, jei juo tiki), ir pačiam sau, nes nuo savęs nepabėgsi. Nei į praeitį, nei ateitį. Tau lemta gyventi dabar. O kaip teigė žymusis psichoterapeutas, psichiatras ir filosofas Viktoras E. Franklis, ,,…gyventi tai imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda“ (,,Žmogus ieško prasmės“).

birželio 20, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Žmogau, kur tu? 1 dalis

80.Spektaklis1

Amerikietė apkaltinta nėščiosios nužudymu perskrodžiant jai pilvą. Girtas vilnietis peiliu subadė žmoną. Sekso vergijoje ir neįgali mergina. Lenkiją sukrėtė vienuolis jis seksualiai išnaudojo bažnyčios patarnautoją. Dvi vilnietės kaltinamos merginų vežimu šeichams. Sulaikytas sukčius, iš senolės Panevėžyje išviliojęs 10 tūkst. litų.

Tai kelios antraštės iš internetinių naujienų portalų. Už kiekvienos iš jų slypi žmogaus tragedija. Ne tik žmogaus, bet ir viso pasaulio. Atrodo, su panašiomis antraštėmis mes jau apsipratom. Kaip ir su kriminaline kronika radijo arba televizijos žinių laidose. Pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Sėdim, vakarieniaujam, o fone – monotoniškas diktoriaus balsas, informuojantis apie tai, kas kur ką kaip užmušė. Pakeliam alaus bokalą. Išsunkiam paskutinį espresso lašą. Ir nieko. Tokia realybė…

Gegužės pabaigoje viešėdamas Bremene nė nenutuokiau, kad su šia realybe teks susidurti iš arti. Ir kaip galėjau nutuokti, jei vykau į ,,Kirchentagą“, į Bažnyčios dienas. Jau iš anksto buvau peržiūrėjęs festivalio programą, kuri žadėjo aibę renginių pamaldų, koncertų, paskaitų, mugių, parodų etc. O kur dar įvairios viešnagės ir susitikimai… Trumpai tariant, buvau nusiteikęs ne tik pakeisti aplinką, aplankyti draugus, bet ir ,,pasikrauti“ teigiamų emocijų.

Neketinu dėtis pamaldesniu negu esu iš tikrųjų – Bremene ne tik lankiausi bažnyčiose ir ,,Kirchentago“ renginiuose, bet ir paprasčiausiai žioplinėjau po miestą, kartais netgi nežinodamas, kur traukiu. Realybė gali palaukti.

Trečią festivalio dieną laukė iš anksto numatytas susitikimas su draugais iš Hachmiuleno parapijos. Susitikimo vieta – palapinė pavadinimu ,,Baltische cafe“. Ne tik todėl, kad pats esu nuo Baltijos jūros, ir visa, kas ją svetur primena, kažkaip nostalgiškai trauktų, bet ir todėl, kad draugai vokiečiai šiai ,,kavinei“ jaučia simpatiją. Taip buvo ir prieš ketverius metus Hanoveryje.

Į ,,Baltische cafe“ nuvykau vėluodamas. Užklupo smarki liūtis, teko ilgokai palaukti tramvajaus. Tačiau netrukus jau sėdėjau prie staliuko kartu su kunige Frauke ir jos šeima vyru Bernhardu ir dviem vaikais, Ana ir Raineriu.

Siurbčiojome kavą, šnekučiavomės. Staiga iš kažkur išniro į pamėklę panaši moteris – murzina, vilkinti skarmalais. Tartum kokia vėlė – o gal ir ne vėlė, juk vėlės tikriausiai nekosčioja – nusvirduliavo tarp staliukų, užkliūdama tai už vieno, tai už kito draugiška aplinka besimėgaujančio palapinės-kavinės lankytojo. Sėdėjome nuščiuvę, tylą kartkartėmis perskrosdavo tik dūstančios moters švokštimas ir kosulys. (Nagi, prisimink greičiau, kokie gi kiaulių gripo simptomai!) Moteris ėmė tolti nuo mūsų staliuko. Susižvalgėme, bet vizijos pernelyg nesureikšminome – visokių žmonių pasitaiko… O ir nedrąsu ,,spiginti“ akis į tokią keistuolę – pristos taip, kad neatsikratysi. Arba spjaus tiesiai į veidą.

Nepastebėjau, kur ši prapuolė, kilstelėjau prie lūpų puodelį su kava ir akimirkai sutingau. Pasigirdo šauksmai – vyro ir moters. Po akimirkos pasirodė ir jiedu – pusplikiai, susivėlusiais juodais lyg anglis plaukais, juodomis draiskanomis. Nepamenu, ką būtent jie šaukė – ..mortus“ ar ,,mortis“, – bet tas jų šauksmas buvo klaikus. Ne mažiau klaikus, žinoma, atrodė ir vaizdas. Tai vienas, tai kitas puldinėjo prie ramiai besišnekučiuojančių svečių ir už baro plušančių šeimininkų, ir kaip įmanydami stengėsi sukelti pasibaisėjimą ir dar balažin ką…

Nors apie tokį šou lyg ir nebuvau skaitęs ,,Kirchentago“ programoje, vis dėlto nuojauta kuždėjo, kad ,,taip turi būti“. Po kurio laiko palapinėje atsirado dar daugiau keistai atrodančių ir taip pat keistai besielgiančių žmonių – išblyškusiais veidais, sudriskusių, purvinų, o gal net raupsuotų. Vieni pykosi, kiti aimanavo, kažkas skalbė – tik ne vandeniu, o žemėmis, – dar kažkas valė krūvą suklypusių batų, o viena mergina – pamišėlė, ne kitaip – šoko sau, nepaisydama klaikaus reginio, galėjusio iliustruoti tiek pragaro kančias, tiek karo baisumus, tiek apokaliptinę agoniją.

Iš kažkur atsirado mergaitė tokiu liūdnu veidu, kokio turbūt dar nesu regėjęs, vėliau pasirodė ir neregė, rankomis liečianti kiekvieną sutiktąjį – ne tik šios kraupios scenos dalyvius, bet ir žiūrovus ir kažko ieškanti. Vienas iš žmonių-vaiduoklių, nelaimėlės palytėtas, užuot jai padėjęs, puolė prievartauti. Vėliau pasirodė dar vienas žmogus luošys, kuris, apimtas nevilties, iškėlęs rankas į dangų maldavo pagalbos…

Klaikiai šūkaujantis duetas, šokantis apokaliptinį šokį, tai pasirodydavo, tai vėl kažkur pranykdavo. Galiausiai vėl sugrįžo su tinklu rankose ir jame spurdančiu melsvu kamuoliu, kuris atrodė labai panašus į Žemę. Jiems žongliruojant savo grobiu, vienas iš košmaro dalyvių miršta, likusieji spiečiasi aplink jį…

Tikriausiai ne aš vienas laukiau gražios pabaigos. Gėrio pergalės. Teisingumo triumfo. Jei esate matę brolių Coenų pastatytą filmą ,,Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No country for old men), pabaigos jame tikriausiai pasigedote. Pasigedau įprastos pabaigos ir šiame  spektaklyje. Klausimas ,,kas ką?“ liko atviras. Kad ir kaip norėtųsi išgirsti tiesų atsakymą.

Atsakyti reikia patiems. Mes patys esam šios dramos herojai. Jei manote, kad regėjote pragaro sceną, tai atminkite – jį kuriam mes patys. Vieni kitiems. Jau čia ir dabar. Jei galvojate, jog tai buvo apokalipsės atspindys, tai nesiguoskite, esą ji toli. Apokalipsė jau prasidėjusi. Ji vyksta kiekvieno žmogaus gyvenime.

Epilogas. Neįsidėmėjau, kokioms šalims atstovavo spektaklio aktoriai. Po patirto katarsio nebe tas rūpėjo. Pamenu tik tiek, kad jie buvo iš kelių šalių Brazilijos, Vokietijos, Jungtinių Valstijų… Fraukė atsiprašiusi išėjo laukan pasidairyti savo vyro, kuris sukrėstas ir piktas niekas nebuvo įspėjęs, kas mūsų laukia, todėl buvome atėję su vaikais, kuriems reginys buvo tikrai ne pagal metus, spektakliui įpusėjus išėjo iš palapinės. Mano kava taip ir liko neišgerta.

81.Po spektaklio [kun. Frauke Kesper-Weinrich ir viena iš aktorių po spektaklio dalijasi mintimis]

birželio 17, 2009 Posted by | mintys | , , , | Parašykite komentarą