Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Žmogau, kur tu? 2 dalis

Šiandien. Iš praeities į ateitį.

Bremenas miestas, kurį bene labiausiai išgarsino ne realūs istoriniai įvykiai ar įžymios asmenybės, o naminiai gyvūnai. Bremeno muzikantai asilas, šuo, katinas ir gaidys. Ir tie patys pramanyti pasakorių. Gal todėl ir paminklas jiems ne iš tų, kurie palieka gilų įspūdį. Krito į akis nebent tik turistų pirštais nugludintos asilo kojos sako, prie jų prisilietus išsipildo didžiausi troškimai.

Vis dėlto garsiajam kvartetui šį pavasarį teko nulipti nuo scenos. Tiesa, trumpam, vos kelioms dienoms. Kol Bremene karaliavo Kirchentagas. Apibūdinti jį trumpai nelengva. Oficialiai – Vokietijos evangeliškųjų bažnyčių kongresas. Tačiau ,,kongresas“ siauras ir per daug ,,techniškas“ terminas. Turbūt geriau tiktų žodis ,,festivalis“. O ir ,,Vokietijos“ tinka tik sąlyginai, nes į jį jau senokai renkasi įvairių šalių ir žemynų atstovai.

Taigi Bremeno gatves gegužės pabaigoje buvo užplūdę žmonės melsvais šalikėliais su užrašu ,,Mensch, wo bist du?“ Vyko koncertai, pamaldos, mugės, konferencijos ir kitokie renginiai. O juos visus apjungė tas vienas klausimas ,,Žmogau, kur tu?

Šis klausimas tai aliuzija į Biblijos pasakojimą apie Edeno sode įvykusią dramą. Dievas, pirmiesiems žmonėms paragavus uždrausto gėrio ir blogio pažinimo vaisiaus ir, lyg mažiems vaikams, besislapstant, išėjo jų ieškoti. Tirtantis iš baimės Adomas išgirdo: ,,Kur esi?“ (Pradžios knyga 3 sk. 9 eil.) Vis dėlto šis klausimas skirtas ne tik jam. Rojaus drama – mūsų gyvenimas. Adomas su Ieva – tai mes. ,,Žmogau, kur tu?“ – egzistencinis klausimas. Ir nebūtinai su religiniu ,,atspalviu“.

Žmogau, kur tu? Lietuvoje. Mokykloje. Kaime. Fabrike. Autostradoje. Atsakymai gali būti patys įvairiausi. Tačiau žmogus būna ne tik tam tikroje vietoje, kurią, beje, kad ir koks sėslus jis būtų, nuolat keičia. Žmogus būna taip pat ir laike. Nebūtinai dabartyje. Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, jis gali gyventi ir praeityje, ir ateityje. Laiko mašina, kurią išradinėja jau ne tik rašytojai fantastai, bet ir mokslininkai realistai tam nebūtina.

Praeityje – kai gyveni prisiminimais. Be abejo, žmogui jie yra ne tik svarbūs, bet ir būtini. Atminti tai, kas yra įvykę, būtina. Matyt, ne šiaip sau sakoma, kad tauta, kuri nežino savo istorijos, tai yra, praeities, neturi ateities. Tačiau kiekvienas žmogus yra ne tik biblinis Adomas arba Ieva, bet ir Abraomas, žmogus, kuris išgirdo: ,,Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pradžios knyga 12 sk. 1 eil.). Vėlgi nebūtina tai suprasti paraidžiui, istorine ar geografine prasme. Žmogus kasdien stovi ne tik gyvenimo kryžkelėje, bet ir išeina iš praeities, palieka tai, kas buvo ir eina pirmyn, ten, kur dar nėra buvęs. Toks gyvenimas – mindžikuoti vietoje nėra kada. Ateina metas, kai visa tai, kas buvo praeityje, reikia palikti. Ir aukso amžių, ir pralaimėjimus. Priešingu atveju praeitis gali ne tik trukdyti, bet ir įkalinti.

Įkalina ir ateitis. Teisingiau sakant, svajonės. Tiesa, žmogui jos yra būtinos kaip ir prisiminimai. Svajonės – pirmas žingsnis į pergales, atradimus ir žygdarbius. Nesvajoja turbūt tik mirusieji. Svajonės neatskiriamos nuo žmogaus tartum šešėlis. Tačiau vienas ,,bet“ – jas reikia realizuoti. Tik ne rytoj, o šiandien.

Daug svajonių lieka tik svajonėmis, jei žmogus laukia palankaus meto, kuris ateis rytoj, po savaitės ar po metų. Kad ir kokia nuostabi būtų buvusi praeitis arba fantastiška ateitis, gyvename čia ir dabar. Šiandien baigiasi praeitis ir prasideda ateitis. ,,Mes būtume palaiminti, jei visuomet gyventume dabartyje ir visuomet naudotumės kiekviena pasitaikančia proga, kaip žolė džiaugiasi kiekvienu nukritusiu rasos lašeliu“, – XIX amžiuje rašė Harvardo universiteto absolventas Henris Davidas Thoreau, ekcentrikas, gyvenimą civilizuotoje visuomenėje iškeitęs į vienišiaus gyvenimą miške (,,Valdenas, arba gyvenimas miške“).

Tam, kad išmoktumei džiaugtis dabartimi, o dar svarbiau – joje gyventi, nebūtina apsigyventi kur nors miškų glūdumoje. Svarbiausia, atsakyti į klausimą ,,Žmogau, kur tu?“ Dievui (žinoma, jei juo tiki), ir pačiam sau, nes nuo savęs nepabėgsi. Nei į praeitį, nei ateitį. Tau lemta gyventi dabar. O kaip teigė žymusis psichoterapeutas, psichiatras ir filosofas Viktoras E. Franklis, ,,…gyventi tai imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda“ (,,Žmogus ieško prasmės“).

20 birželio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , | Parašykite komentarą