Trupinėliai, smulkmenos, stebuklai

Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.

Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.

Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“.

Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ (Jn 6,1-9)

Taip prasideda ilgasis – jį sudaro net 71 eilutė – Evangelijos pagal Joną skyrius. Jo pradžioje aprašomas stebuklingas žmonių pavalgydinimas, kuomet Jėzus penkiais mažais duonos kepalėliais (šie toli gražu nebuvo panašūs į mūsiškės, lietuviškos duonos kepalus) ir dviem žuvelėm pamaitino kokius penkis tūkstančius žmonių.

Toliau seka Jėzaus mokymas apie gyvybės duoną (,,Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“, Jn 6, 35) ir Jo kūną ir kraują (,,Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“, Jn 6, 54). O skyriaus pabaigoje minorine gaida nuskamba Jėzaus žodžiai apie Judą Iskarijotą, turėjusį Jį išduoti.

Sugrįžkime prie stebuklo. Nors sulaukę paauglystės pasakomis liovėmės tikėję, vis dėlto kalboms apie stebuklus daugelis abejingi neliekame. Kaip ir pasakojimams arba tv laidoms apie visokius paranormalius – tiesiai šviesiai sakant, nenormalius – reiškinius.

Taigi, Jėzus penkiais duonos kepaliukais ir dviem žuvelėm – ne toks jau didelis skirtumas, kas tai per žuvelės buvo, nes dvi yra tik dvi, netgi jei tai kelis kg sveriančios lydekos, ir penkių tūkstančių jomis nepamaitinsi, kad ir kaip besistengtum.

Tačiau šįsyk dėmesį patraukė ne pats stebuklas, o ,,įžanga“ į jį. Jėzus ir dabar nesusigundė paversti duona akmenų, kurių ten tikriausiai buvo. Tam, kad įvyktų stebuklas, reikėjo berniuko su duona ir žuvelėmis. Trumpai tariant, reikėjo nedaug. Nedaug yra ir berniukas – tiek anomis, tiek ir mūsų dienomis. Nedaug yra ir penki miežinės duonos kepalėliai (labiau tiktų žodis ,,paplotėliai“) ir pora žuvyčių.

O mes svajojam apie daug. Ne tik svajojame, bet ir esam įsitikinę, kad tik daug yra šio bei to verta. Todėl mums ir reikia daug. Daug, daug, daug ir dar daugiau. Trumpai tariant, sergam kažkokia daugybės/daugumo manija, kuri mums neleidžia patirti stebuklų, panašių į šį, aprašytą evangelisto Jono ir kitų trijų evangelistų. Stebuklų, kurie prasideda nuo nedaug, nuo menkniekio. Juk mes manom, kad stebuklui įvykti reikia ,,kažko tokio“ – neeilinės, ypatingos aplinkos, ne mažiau neeilinių asmenybių, ypatingų priemonių etc.

Ir tai dar ne viskas. Vėliau, jau įvykus stebuklui, kai penki tūkstančiai vyrų pasisotina, Jėzus paprašo surinkti likusius kąsnelius. Dar viena nuoroda į tai, kad smulkmenų/menkniekių nėra, kad svarbūs yra ir maži dalykai. Priminimas branginti tai, kad mums atrodo nedaug – juk dėl trupinių (koks skirtumas – duonos ar kitokių) galvos per daug nesukame. O vis dėlto visas mūsų gyvenimas susideda iš mažų trupinėlių, kuriuos vadinam smulkmenomis ir į kuriuos dėmesio per daug nekreipiam. Tačiau būtent nuo jų ir prasideda stebuklai.

Post scriptum. Jau po to, kai paviešinau šias savo mintis, atsiverčiau skaityti tokį žurnalą ,,Miesto iq“. Ir ką gi – net keli autoriai gvildena mažumo temą, o Gintaras Grajauskas rašo: ,,Smulkmenomis apsireiškia gyvybė“. Nors ir ne Biblijoje tai parašyta, bet vis tiek gražiai…

Gailestingumo matas

Skaitydamas Bibliją arba jos komentarus (žinoma, ir klausydamas, tik tai būna itin retai), dažnai noriu rasti/išgirsti kokią naują mintį, įžvalgą, o jei taip nutinka, jaučiu, kaip atsigauna “dūšia“.  Dažnai taip nutinka, nes Biblija kone kiekvieną kartą prabyla naujai.

Tačiau yra ir tokių Biblijos vietų, iš kurių metų metais neišpeši nieko nauja ar neįprasta, ko būtum negirdėjęs anksčiau.

Kad ir šie evangelisto Luko užrašyti Jėzaus žodžiai: “Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite ir jums bus atleista“ (Lk 6, 36-37).

Kad ir kaip stengtumeis išgirsti “ką nors tokio“ – nieko nepeši.

Kad ir kaip sunku būtų laikytis šio įsakymo, nors ir atrodytų neįmanoma, niekas nuo jo neatleis.

Belieka tarti: “amen“ – taip, tebūna.

Todėl, kad tai –  dangaus karalystės, kurios atėjimą skelbė Jėzus (“Dangaus karalystė jau yra tarp jūsų…“, “Atėjo metas, ir prisiartino Dievo karalystė…“), konstitucija. Kaip ir kiti Jėzaus įsakymai, vadinami “Kalno pamokslu“ (“…ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite…“ etc.)

Žinoma, gali jų nesilaikyti. Gali vadovautis kitais dėsniais, kitomis taisyklėmis, bet tuomet dangaus karalystę regėsi kaip savo ausis.

Žinau, tai, ką dabar “išmąsčiau“, atrodo elementaru, o gal ir banalu. Kaip ir visos kitos gyvenimo tiesos, kurios toli gražu nėra nei nepaprastos, nei ypatingos. Juk tiesai, kad ji būtų tiesa, nereikalingos jokios “dekoracijos“. Tiesos netgi nereikia “išmąstyti“, jos reikia laikytis.