Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti…” (Mt 11, 28)

Šiandien į pamaldas atėjo kažkoks keistas vyras. Ne sekmadieniniai, gerokai pablukę kadaise raudoni ,,adidas“ marškinėliai. Kreiva, kažkada kažkur sulaužyta nosis. Liesas, išsišovusiais skruostais veidas. Atidžiau netyrinėjau, bet užteko ir tiek, kad susidaryčiau šiokią tokią nuomonę. Tokie į bažnyčią paprastai neužsuka. Nebent paprašyti pinigų. Arba pasislėpti nuo lietaus. Tačiau šitas buvo kitoks. Nei pinigų neprašė. Nei nuo lietaus slėpėsi – švietė dar kaitri rugpjūčio saulė. Todėl dar labiau keistas.

Pasirodė po pamokslo. Persižegnojo ir atsistojo paskutinėje eilėje. O vėliau, kai žmonės ėmė rikiuotis Komunijai, prisiartino prie altoriaus.

Sutrikau. Ar jam galima? Gal jis koks apsimetėlis, atėjęs tik ,,dėl vaizdo“, tam, kad po pamaldų prieitų dar kartą? Tik jau ne Komunijos, o lito. Žinoma, ,,ant bilieto“… Gal paprasčiausias abstinencijos kamuojamas ,,alkoholikas“, kuriam žūtbūt prisireikė išgerti? Nesvarbu, kur – bare, už kampo ar bažnyčioj. O gal koks nedorėlis – gaus Sakramentą, išbėgs iš bažnyčios ir išniekins?

Kas atsakys? Teologijos vadovėliai? Bažnyčios statutas? Gal imti ir nedelsiant paskambinti vyskupui? Nusiųsti sms’ą kuriam iš protingesnių kolegų? Žinoma, kad tai kvaila. Žinoma, ironizuoju.

Uždėjau rankas jam, kaip ir kitiems, ant galvos, paskelbiau nuodėmių atleidimą – ar aš be nuodėmės, kad galėčiau mesti į jį akmenį? – ir netrukus ištiesiau Sakramentą. Mačiau, kaip nustebo vienas kitas iš ėjusių Komunijos. Tačiau dar labiau nustebo, – aišku, kad nemaloniai, – kai tas keistuolis, man ištarus ,,Kristaus Kūnas“, prabilo: ,,Pasigailėk manęs, Viešpatie. Atleisk man, nusidėjėliui, už viską, kuo buvau nusikaltęs, už viską, kuo buvau tave įskaudinęs. Leisk man, nevertam, priimti tavo Sakramentą…“ Ir dar kažką panašaus. Žmonės – gal ir ne visi – pasijuto nepatogiai. Juk bažnyčios ,,reglamente“ tai nenurodyta. Ir ,,etiketui“ prieštarauja. Reikia tik pamaldžiai nusiteikti ir pagarbiai priimti. Dar galima atsakyti ,,Amen“.

Tas pats ritualas pasikartojo ir man ištiesus taurę.

Galiausiai, jis sugrįžo į suolą ne per toliausiai nuo durų. Liko stovėti. Niekur neišbėgo. Nieko neišniekino ir netgi nepaniekino. Pamaldoms pasibaigus,  atsisveikino ir išeidamas kažką įmetė į skrynelę. Reikėjo patikrinti?

rugpjūčio 9, 2009 Posted by | mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą