Apie visus šventuosius

“Liuteronai Marijos nemini“. Tokią pastabą išgirdau iš vieno žmogaus prieš eilę metų, po to, kai pamaldų metų meldžiau Dievą, prašydamas padėti mums priimti Dievo Žodį taip, kaip jį kadaise tikėjimu priėmė mergelė Marija… Hmm. Tai gal vertėtų ir Bibliją redaguoti, juk joje Marija minima, ir ne vienoje vietoje.

O vis dėlto ir evangelikai liuteronai Mariją mini. Ne tik mini, bet ir gerbia. Tiesa, negarbina. O tai jau didelis skirtumas. Garbinamas tik vienas Dievas. Beje, minime ir kitus šventuosius. Minime ir gerbiame. Augsburgo tikėjimo išpažinimo apologijoje, knygoje, kurioje dar 1530 metais juodu ant balto išdėstyti evangelikų liuteronų tikėjimo pagrindai, teigiama: “… šventųjų gerbimui pritariame. Mat pritartina trejopam gerbimui. Pirmasis yra dėkojimas… Antrasis kultas yra mūsų tikėjimo stiprinimas… Trečiasis gerbimas yra jų sekimas, pirmiausia tikėjimu, po to kitomis dorybėmis…“. Jei jau Marijos ir šventųjų būtų negalima minėti, tai gerbti juo labiau.

Tačiau tai dar ne viskas. Įdomu, kad apaštalas Paulius savo laiškuose, kreipdamasis į savo meto krikščionis vadina juos šventaisiais. Pavyzdžiui, laišką Efezo bendruomenei jis pradeda kreipiniu: “Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, šventiesiems, gyvenantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje. …“ Arba į Filipų krikščionis kreipiasi: “Paulius ir Timotiejus, Kristaus Jėzaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje, gyvenantiems Filipuose…“Arba: “Jus sveikina visi šventieji, ypač iš ciesoriaus šeimynos“.

Žodis “šventasis“ daugeliui pirmiausia asociojuojasi su žmonėmis, kurie gyveno kaip dera tikriems Kristaus mokiniams, jų gyvenimas moraliniu atžvilgiu buvo nepriekaištingas. Taigi “gyveno“, “buvo“, dabar jie jau ten, anapus, pas Dievą. Tačiau iš apaštalo Pauliaus laiškų akivaizdu, kad jis kreipiasi į tuos, kurie dar yra čia, gyvena Efeze, Filipuose ir kitose vietose. Argi “galima“ taip?

Kartą bažnyčioje susirinkusių žmonių pamokslo metu pasiteiravau: “Ar jūs šventi?“ Ne viename veide išvydau ironišką šypseną. Kaip gi mes galime būti šventi, juk mes nusidėjėliai! Lyg ir būtų galima pasidžiaugti – vadinasi, Dievo Įstatymą žmonės žino, vadinasi ne veltui aušinau burną, primindamas Biblijos žodžius: “Nėra teisaus, nėra nei vieno…“ O Evangelija? Ką skelbia Geroji naujiena? Dievo malonę. Nuodėmių atleidimą. Išteisinimą. Išganymą. Atpirkimą. Amžinąjį gyvenimą. Tačiau visa tai ne atlyginimas ar premija už tai, ką mes padarėme, o dovana. Dovana, kurią Dievas suteikia per Kristų Jėzų .

Patys iš savęs mes nusidėjėliai. Ir nesuverskime visos kaltės Adomui su Ieva. Mes patys esame ir tie adomai, ir ievos. Rojaus tragedija yra ir mūsų gyvenimo tragedija. Tačiau per Jėzų mes esame šventi. Šventi Jėzaus šventumu, o ne tariamais savo nuopelnais, atgailomis, aukomis etc. Suprasti, ką iš tiesų reiškia būti šventuoju, vėlgi padeda apaštalas Paulius. Laišką filipiečiams jis užbaigia: “Sveikinkite kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 21). Būtent, “Kristuje Jėzuje“. Tik jame esame šventi.

Neproginės mintys

Nemoku nei proginių kalbų sakyti, nei sveikinimų ir kitų proginių tekstų rašyti. Vakar bandžiau sukurti ką nors Reformacijos dienos proga, kankinaus pusę dienos, o vakare perskaitęs, švelniai tariant, nusivyliau, o patį rašinį paslėpiau nuo žmonių akių. Tačiau šiandien vis tiek nerimstu. Noriu pasidalyti keliomis mintimis. Ne iš pareigos spalio 31-ajai, o šiaip sau.

Štai kokios tos mintys. Užklupusios šiandien visai neplanuotai.

Būti Reformacijos pusėje (evangeliku liuteronu, evangeliku reformatu etc.), praėjus keliems šimtams metų po “anų“ įvykių, yra gana rizikinga.

Todėl, kad tai susiję, visų pirma, su didele atsakomybe. Kaip ir būti krikščioniu. Jei manytume, kad būti krikščioniu, evangeliku liuteronu, reiškia turėti kišenėje bilietą (ir dar su nuolaida) į dangų, smarkiai apsiriktume. Jėzus sako: “Kam daug duota, iš to bus ir daug pareikalauta“. Juolab, kad mes patys prie to, kas vyko tada, Liuterio laikais, nė piršto neprikišome. Mūsų dar nebuvo. Iš jų, mūsų tikėjimo protėvių, jau buvo pareikalauta. Iš mūsų bus pareikalauta. Tikriausiai, teisingiau būsų sakyti: reikalaujama dabar.

Būti Reformacijos pusėje rizikinga ir dar vienu aspektu. Mums gręsia pagunda pasijusti jei ne teisiais, tai bent teisesniais už esančius “kitoje pusėje“. Pasikliaujame ne popiežiaus autoritetu, šventųjų nuopelnais ar tradicijos lobiais, o Dievu. Tikime būsią išganyti ne savo darbais, o per tikėjimą į Jėzų Kristų. Sudedame visas savo viltis ne į bažnyčios teikiamus atlaidus ir kitokias privilegijas, o tik į Dievo malonę. Viskas gerai, bet … “Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės…“, – meldėsi fariziejus Jėzaus palyginime, bet Dievas buvo ne jo, o muitininko pusėje, kuris tik maldavo pasigailėti jo, nusidėjėlio.

Trečia, būti Reformacijos pusėje – tai ne tik būti pakrikštytu ir konfirmuotu evangelikų liuteronų ar evangelikų reformatų bažnyčioje, minėti Reformacijos dieną, mokėti parapijos nario mokestį, dalyvauti pamaldose etc. Svarbiausia – gyventi tikėjimu. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams primena pranašo Habakuko knygoje esančius žodžius: “Teisusis gyvens tikėjimu“. O tikėjimas neleidžia likti vietoje, sėdėti sudėjus rankas, bet verčia eiti pirmyn. Kaip Abraomą, kuris, palikęs ne tik tėviškę, bet ir viską, kas buvo anksčiau, išėjo ten, kur dar niekada nebuvo. Ten, kur jį vedė Dievas.

Ir dar. Vienam žmogui, norėjusiam eiti paskui Jėzui, bet prašiusiam leisti jam pirmiau atsisveikinti su namiškiais, Jėzus atsakė kažkaip pernelyg grubiai: “Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei!“ (Lk 9, 62) Lyg ir savaime suprantama, kad ardamas turi žiūrėti tik į priekį, priešingu atveju gali nukreivoti į šalį. Net jei labai norėtum pasižiūrėti, kaip sekas, o gal ir pasidžiaugti, kad dailiai, tiesiai ari. Tai galioja ir tikėjimo kelionėje. Kad ir kaip norėtus pasidžiaugti tiesiai išartomis, pavyzdžiui, Liuterio, Melanchtono, Bonhoeferio ir kitų artojų, o gal net savo, vagomis, privalai arti toliau. Dairytis – nei atgal, nei į šalis – paprasčiausiai nėr kada. Apaštalas Paulius filipiečiams rašo: “… Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“. Žinoma, prisiminti svarbius įvykius ir asmenis, yra gerai, bet likti praeityje, kad ir kokia šlovinga ji būtų, neturim teisės. Sakoma, stovintis vanduo genda. Žmgus taip pat.

Kai stogas tampa kliūtimi

¹ Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ² ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. ³ Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. ⁴ Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. ⁵ Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ ⁶ Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: ⁷ „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ ⁸ Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? ⁹ Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo’? ¹⁰ Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – ¹¹ sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ ¹² Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekada nesame matę“. Mk 2, 1-12

Daug minčių sukelia ši trijų evangelistų aprašyta istorija. Ir pamoko daug. Apie draugystę (paralyžiuotasis be keturių savo draugų nebūtų atėjęs pas Jėzų). Apie Jėzaus gailestingumą žmogui. Apie Jėzaus galią. Apie tai, kad Jėzui svarbu ir mūsų dvasios, ir kūno gerovė. Apie Rašto aiškintojų aklumą. Apie žmonių reakciją. …

Beje, įdomu, kad evangelistas Matas kažkodėl nemini paralyžiuotojo bičiulių drastiško poelgio – stogo išardymo. Galbūt nenorėjo šokiruoti skaitytojų? Kam patiktų, jei kas nors imtų ir ašardytų jo namo stogą? Net jeigu tai būtų padaryta vardan kito žmogaus gerovės…

O vis dėlto jei ne toks įžūlumas, vargu ar vargšas žmogus būtų išgirdęs: ,,Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ ir ,,Kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ Vargu ar jis būtų kada nors pakilęs nuo savo neštuvų ir ėmęs vaikščioti. Kažkas turėjo išdrįsti ir pasielgti, švelniai tariant, nederamai, kad paralyžiuotas, nuodėmingas žmogus patirtų Dievo malonę, kad nelaimingas taptų laimingu.

Stogas namui būtinas. Kaip ir daug kas žmogaus gyvenime. Tačiau kartais tai, kas mums būtina, kitam žmogui gali tapti kliūtimi į laimę, kliūtimi, skiriančia nuo Jėzaus. Nėra sunku vardan kito atsisakyti to, kas tau nėra būtina. Tikriausiai nebūtume šokiruoti, skaitydami, kad keturi draugai pasiskolino neštuvus tam, kad galėtų nugabenti savo nepajėgiantį vaikščioti bičiulį pas Jėzų. Nesistebėtume ir tuo, kuris pasiskolina neštuvus, o gal ir pagalvę, kad paralyžiuotajam ant jų būtų minkščiau. Tačiau stogas jau kas kita… O vis dėlto, kas svarbiau – išsaugoti savo stogą ar išgelbėti žmogų?

kas bendra tarp “Reichen“ ir “Reich“?

Vaikinui, kuris norėjo ,,laimėti amžinąją gyvenimą“ ir vykdė visus Dievo įsakymus, bet turėjo daug turto, nusiminus ir pasitraukus nuo Jėzaus, Mokytojas iš Nazareto savo mokiniams tarė: ,,Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę! (Mk 10, 23). Šiems nustebus, – kaipgi nenustebsi, jei turtas buvo laikomas Dievo palankumo įrodymu, – pakartojo: ,,Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“ (Mk, 10, 24-25).

Ne sykį teko skaityti ir girdėti šį skaitinį. Ne sykį teko ir pačiam jį komentuoti ir girdėti komentarus. (Bene labiausiai įsiminė kadaise girdėtas aiškinimas, esą ,,adatos ausis“ – tai Jėzaus laikais Jeruzalėje stūksoję vartai. Kupranugaris būtų galėjęs pro juos pralįsti tik tokiu atveju, jei būtų atsiklaupęs. Galbūt ir gražus, daugelio ausims mielas paaiškinimas, bet vargu ar jame daug tiesos…)

Nemažai minčių sukelia šis trumpas epizodas. Tačiau šįsyk jį komentuodamas norėčiau apeliuoti į vokiečių kalbą. Teisingiau sakant, į du jos žodžius. Tiesą sakant, vokiškai dar nemoku, nors jau trečius ar ketvirtus metus bandau mokytis. Sunkiai sekasi. Tai laiko nėr, tai dar kas nors… Prisiminęs, kaip kažkada mokiausi anglų kalbos (pasiimdavau po ranka Bibliją ar kokią knygą ir, žinoma, žodyną), ne per seniausiai į automobilį pasiėmiau vokišką Bibliją. Su viltim, kad radęs laisvesnę minutę, užmesiu akį.

Taigi vieną rytą, sėdėdamas automobilyje, perskaičiau šį Evangelijos pagal Morkų epizodą pirmiausia lietuviškai, tokiame mažame, kišeniniame Naujajame Testamente, o paskui atsiverčiau tą patį skaitinį vokiškoje Biblijoje. Pasirodo, žodžiai ,,turtuolis“ ir ,,karalystė“ vokiečių kalboje turi tą pačią šaknį: ,,Reichen“ ir ,,Reich“.

Žinoma, Jėzus su savo mokiniais kalbėjo ne vokiškai, bet būtent vokiškame vertime galima ne tik išgirsti žodžių žaismą (,,Es ist leichter, daß ein Kamel durch ein Nadelöhr gehe, als daß ein Reicher ins Reich Gottes komme“, Mk 10, 25), bet ir susidurti su paradoksu. Terminai skamba lyg ir labai panašiai – ,,turtuolis“ (Reicher) ir ,,karalystė“ (Reich), tačiau tai ir visas jų bendrumas, nes tarp objektų, kuriuos šie terminai apibūdina, anot Jėzaus, žioji praraja, kurią įveikti žmogus bejėgis. Net jeigu jis ir pasakiškai turtingas. Net jeigu jo turtai – ne tokie, kur kandys kapoja ir rūdys suėda, o dvasiniai, pavyzdžiui, tobulas (?) Dievo įsakymų laikymasis…

Kai mokiniai ,,dar labiau nustebo“ ir ėmė nerimauti: ,,Kas tada galės išsigelbėti?“ (plg. Mk 10, 26), Jėzus jiems atsakė: ,,Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (ten pat, 27 eil.). Šiuo paaiškinimu Jėzus jokiu būdu nepaneigia to, ką buvo pasakęs anksčiau apie turtą kaip kliūtį, užtveriančią kelią į Dievo karalystę, ir apie turtuolio šansus į ją patekti. Jėzus akcentuoja, kad išganymas yra ne žmogaus jėgoms – mokiniai gi teiravosi apie išsigelbėjimą, o minėtas vaikinas/turtuolis apie ,,laimėjimą“, kas taipogi reiškia žmogaus pasiekimą. Išganymas yra Dievo malonė – ne išsigelbėjimas, o išgelbėjimas, ne laimėjimas, o dovana.

“Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“, Lk 12,34

,,Jėzus pasakė jiems palyginimą: “Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas mąstyti: “Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.“ Galop jis tarė: “Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ O Dievas jam tarė: “Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“ (Lk 12, 16-21)

Jėzaus laikais, kaip ir anksčiau, turtas buvo laikomas Dievo palaima. Tuo nesunku įsitikinti, pavyzdžiui, paskaičius psalmių knygą. Turtas ir palikuonys – Dievo palankumo ženklas. Nors, tiesą sakant, teigti, kad taip buvo tik Jėzaus laikais ir anksčiau, nebūtų visiškai teisinga. Panašia nuostata neretai vadovaujamasi ir mūsų dienomis. Tik turtai šiandien dažniau siejami ne tiek su Dievo palaima, kiek su sėkme. Šiaip ar taip, bet turtingas žmogus laikomas vertingesniu ir įtakingesniu negu neturtingas.

Trumpai tariant, turtas šiais laikais ne mažiau svarbus negu anuomet. O tikriausiai – gerokai svarbesnis. Skaitydamas šį Evangelijos pagal Luką fragmentą, atsitiktinai prisiminiau, kad rusų kalboje žodžiai ,,Dievas“ ir ,,turtas“ kaip, beje, ir ,,turtuolis“ turi tą pačią šaknį. Įdomu. Yra apie ką pamąstyti ne tik lingvistams.

Taigi turtuolio laukai davė gausų derlių. Vadinasi, Dievas jį laimina. Negerai, jei toks geras derlius pražus. Nors šis žmogus ir turtuolis, bet savo turtais nesišvaisto, jam brangus kiekvienas grūdas, Iš tiesų, būdamas švaistūnu turtuoliu kažin ar tapsi. Ir atvirkščiai – būdamas turtingas ir tuo pačiu švaistūnas, greitai gali likti ne tik tuščiom kišenėm, bet ir išvis be kišenių.

Deja, Jėzaus pasakojimo turtuolis kai ką pamiršo. Galbūt kada nors ir žinojo, bet gausus derlius susuko jam protą.

Pirma, Ne turtai gyvenime svarbiausia. Taip, mums reikia ir pastogės, ir drabužių, ir maisto. Tačiau gyvenimas yra daugiau negu tai. Turto godulys žmogų, Dievo kūrinijos šeimininką (plg. Pr 1, 28 ir Ps 8, 6-9), paverčia vergu. Tada jau nebe turtas – kilnojamas ar nekilnojamas – tarnauja žmogui, o žmogus tarnauja savo daiktams.

Antra, turtuolis pamiršo, nuo ko priklauso ir jo gyvenimas, ir mirtis. Žinoma, ne nuo javų, turimos žemės ir namų. Visa tai kartu su mumis pačiais – Dievo rankoje. Veltui savo viltis sudėtume į ką nors kita, į tai, kas laikina. Anksčiau ar vėliau jos žlugtų, nes tai, kas laikina, neatlaikytų amžinybės.

Trečia, turtuolis pamiršo, kad pasaulis nėra negyvenama sala ir jis ne vienas jame. Deja, turtas jį įkalino savo egoizmo belangėje.

Girdėjau kažką sakant, kad turtas išlaisvina. Jėzaus papasakota istorija (ne tik ši, bet ir kitos, Lk 16, 19-31 arba Lk 18, 18-23) tvirtina priešingai. Turtas gali ne tik išlaisvinti, bet ir pavergti, ir atskirti tiek nuo kitų žmonių, tiek nuo Dievo. Žinoma, tuo pačiu ir nuo Dievo karalystės. Ne šiaip sau Jėzus yra sakęs: ,,Lengviau turtuoliui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“ (Lk, 18, 25).