Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Neproginės mintys

Nemoku nei proginių kalbų sakyti, nei sveikinimų ir kitų proginių tekstų rašyti. Vakar bandžiau sukurti ką nors Reformacijos dienos proga, kankinaus pusę dienos, o vakare perskaitęs, švelniai tariant, nusivyliau, o patį rašinį paslėpiau nuo žmonių akių. Tačiau šiandien vis tiek nerimstu. Noriu pasidalyti keliomis mintimis. Ne iš pareigos spalio 31-ajai, o šiaip sau.

Štai kokios tos mintys. Užklupusios šiandien visai neplanuotai.

Būti Reformacijos pusėje (evangeliku liuteronu, evangeliku reformatu etc.), praėjus keliems šimtams metų po “anų“ įvykių, yra gana rizikinga.

Todėl, kad tai susiję, visų pirma, su didele atsakomybe. Kaip ir būti krikščioniu. Jei manytume, kad būti krikščioniu, evangeliku liuteronu, reiškia turėti kišenėje bilietą (ir dar su nuolaida) į dangų, smarkiai apsiriktume. Jėzus sako: “Kam daug duota, iš to bus ir daug pareikalauta“. Juolab, kad mes patys prie to, kas vyko tada, Liuterio laikais, nė piršto neprikišome. Mūsų dar nebuvo. Iš jų, mūsų tikėjimo protėvių, jau buvo pareikalauta. Iš mūsų bus pareikalauta. Tikriausiai, teisingiau būsų sakyti: reikalaujama dabar.

Būti Reformacijos pusėje rizikinga ir dar vienu aspektu. Mums gręsia pagunda pasijusti jei ne teisiais, tai bent teisesniais už esančius “kitoje pusėje“. Pasikliaujame ne popiežiaus autoritetu, šventųjų nuopelnais ar tradicijos lobiais, o Dievu. Tikime būsią išganyti ne savo darbais, o per tikėjimą į Jėzų Kristų. Sudedame visas savo viltis ne į bažnyčios teikiamus atlaidus ir kitokias privilegijas, o tik į Dievo malonę. Viskas gerai, bet … “Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės…“, – meldėsi fariziejus Jėzaus palyginime, bet Dievas buvo ne jo, o muitininko pusėje, kuris tik maldavo pasigailėti jo, nusidėjėlio.

Trečia, būti Reformacijos pusėje – tai ne tik būti pakrikštytu ir konfirmuotu evangelikų liuteronų ar evangelikų reformatų bažnyčioje, minėti Reformacijos dieną, mokėti parapijos nario mokestį, dalyvauti pamaldose etc. Svarbiausia – gyventi tikėjimu. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams primena pranašo Habakuko knygoje esančius žodžius: “Teisusis gyvens tikėjimu“. O tikėjimas neleidžia likti vietoje, sėdėti sudėjus rankas, bet verčia eiti pirmyn. Kaip Abraomą, kuris, palikęs ne tik tėviškę, bet ir viską, kas buvo anksčiau, išėjo ten, kur dar niekada nebuvo. Ten, kur jį vedė Dievas.

Ir dar. Vienam žmogui, norėjusiam eiti paskui Jėzui, bet prašiusiam leisti jam pirmiau atsisveikinti su namiškiais, Jėzus atsakė kažkaip pernelyg grubiai: “Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei!“ (Lk 9, 62) Lyg ir savaime suprantama, kad ardamas turi žiūrėti tik į priekį, priešingu atveju gali nukreivoti į šalį. Net jei labai norėtum pasižiūrėti, kaip sekas, o gal ir pasidžiaugti, kad dailiai, tiesiai ari. Tai galioja ir tikėjimo kelionėje. Kad ir kaip norėtus pasidžiaugti tiesiai išartomis, pavyzdžiui, Liuterio, Melanchtono, Bonhoeferio ir kitų artojų, o gal net savo, vagomis, privalai arti toliau. Dairytis – nei atgal, nei į šalis – paprasčiausiai nėr kada. Apaštalas Paulius filipiečiams rašo: “… Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“. Žinoma, prisiminti svarbius įvykius ir asmenis, yra gerai, bet likti praeityje, kad ir kokia šlovinga ji būtų, neturim teisės. Sakoma, stovintis vanduo genda. Žmgus taip pat.

30 spalio, 2009 Posted by | mintys | , , , , , , , , , | Parašykite komentarą