Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Čia neliks akmens ant akmens…“ (Mk 13, 1-2)

“Jėzui išeinant iš šventyklos, vienas mokinys kreipiasi: “Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“ Jėzus jam atsakė: “Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.

eihgcdeeec

Sako, visas Jeruzalės šventyklos kompleksas savo ilgiu prilygo penkioms, o pločiu trims futbolo aikštėms. Nežinau, ką, išgirdęs tokį Jėzaus atsakymą, pajuto šventyklos didybe besidžiaugiantis mokinys, bet manau, kad tokie žodžiai ne jam vienam galėjo reikšti antausį. Šventykla visos tautos religinio ir politinio gyvenimo, o ateityje pasaulio, centras? Dar daugiau Dievo buveinė? O vis dėlto ji laikina. Kaip ir mūsų bažnyčios. Žinoma, jos mums brangios. Ypač tos, kuriose kadaise buvome krikštyti, konfirmuoti, ėjome Pirmosios komunijos, o gal ir Dievo Žodį skelbiame…

“Matai šituos didžiulius pastatus?“ klausia Jėzus. O, taip. Gražūs jie. Didingi bokštai, saulėj auksu spindintys kupolai, dangų kone siekiantys kryžiai, meniški vitražai, kultūros ir istorinės vertybės… Ir viskas? Daugiau nieko? Tai žinok, kad ateis metas, ir iš jų nieko neliks. Jeruzalės šventykla iš tiesų ne už ilgo buvo sunaikinta ir dar po šiai dienai neatstatyta. Juk tas pats laukia ir mūsų bažnyčių. Nėra čia, žemėj, nieko amžina. Ir kas tuomet? Krachas? Visiškas vilčių žlugimas? Kelio galas, už kurio tik nebūtis? Taip, jeigu tavo tikėjimas pagrįstas bažnyčių ir to, kas jose, grožiu ir didingumu. Tuomet kartu griūvančiais bažnyčių mūrais griūva tavasis tikėjimas ir žlunga viltys.

Jei matai tik “šituos didžiulius pastatus“, tegul jie ir iš gryno marmuro ar net aukso, tegul jie tau reiškia ir pasaulio centrą, bet už jų nieko daugiau vargas tau. Šventyklos/bažnyčios didingumas toli gražu ne Dievo didybė. Karaliui Dovydui, sumaniusiam pastatyti Dievui namus, Dievas per pranašą tarė: “Argi tu man pastatysi namus gyventi? Juk nuo tos dienos, kai išvedžiau Izraelio tautą iš Egipto, iki šiandien aš negyvenau namuose, bet keliavau palapinėje ir padangtėje. Kilnodamasis, kur tik ėjo izraelitai, argi aš kada priekaištavau kokiam Izraelio giminių vadui, kuriam buvau paskyręs rūpintis mano Izraelio tauta, tardamas: “Kodėl man nepastatėte kedro namų?“ (1 Kar 7, 6-7). O galiausiai, Dievas pats pažadėjo pastatyti Dovydui namus (plg. 1 Kar 7, 11b-16).

“Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose“, kadaise skelbė Steponas (Apd 7, 48), net jeigu mes ir su geriausiais ketinimais norėtume ten įkurdinti. Net jeigu šiuos savo “rankų darbo būstus“ ir vadintume Dievo namais. Todėl, kad Dievas yra Daugiau. Kažkas taikliai pastebėjo: „Dievas yra neaprėpiamas paties didžiausio ir išsitenka pačiame mažiausiame“.

Dievas Mozės laikais gyveno palapinėje, dykumoje, tai yra, kartu su savo žmonėmis. Padėjo pasiekti pažadėtąją žemę. Vėliau kartu su savo žmonėmis gyveno tremtyje. Padėjo ištverti ir sugrįžti atgal. Trumpai tariant, Dievas gyvena kartu su žmonėmis visur, kur tik jie bebūtų. Netgi bažnyčioje, jeigu ji ne šalti akmenys, o žmonės. Jei ne jie bažnyčia niekada netaps Dievo namais.

“Čia neliks akmens ant akmens…“. O kas liks?

 

 

14 lapkričio, 2009 - Posted by | Uncategorized | , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: