Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Tikras vaikas

Apie Jėzaus kūdikystę ir vaikystę žinome tik iš Evangelijos pagal Luką. Tiesa, Evangelijoje pagal Matą yra trumpas pasakojimas apie tai, kaip Juozapas ir Marija su ką tik gimusiu Jėzumi, baimindamiesi karaliaus Erodo, buvo pabėgę į Egiptą. Tik tiek. Kad ir kaip norėtųsi sužinoti apie berniuko Jėzaus elgesį, mus pasiekė tik trumpas epizodas iš Lk 2, 41-52 (http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Lk_2).

Ir ką gi? Iš šio epizodo sužinom, kad Jėzus buvo tikras vaikas. Nerastume nė vieno, kuris vaikystėje nebūtų privertęs savo tėvą ar mamą dėl jo nerimauti. Pasirodo, dėl Jėzaus vaikystėje taip pat reikėjo sunerimti. Bent jau tą kartą, apie kurį pasakoja Lukas.

Gerai, kad jis užrašė šią istoriją. Koks skirtumas, kas jam ją papasakojo. Svarbiausia, kad nepamirštume, jog Jėzus, gimęs iš moters, žmogumi buvo ne tik tą trumpą akimirką, kol gulėjo ėdžiose, bet ir vėliau. Gal ir norėtus išgirsti, kad berniukas Jėzus buvo stebuklingas ir elgėsi bent jau kaip koks Haris Poteris, tačiau evangelijų autoriai apie Jėzaus vaiksytės stebuklus kažkodėl tyli…

Užtai yra pasakojimas apie tai, kaip dvylikametis Jėzus su Juozapu ir Marija iš Nazareto pirmąkart nuvyko į Jeruzalės šventyklą ir kažkodėl pasiliko joje, užuot kartu su jais, kaip ir pridera, grįžęs namo. Be abejo, ne visam laikui – vėliau, kai jiedu savo sūnų rado, jis sugrįžo su jais atgal į Nazaretą.

Trumpas, šykštus pasakojimas. Tačiau svarbus. Ne tik tuo, kad primena, jog Jėzus buvo ne tik tikras kūdikis, bet ir vaikas (”Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse”, Lk 2, 52; plg. Lk 2, 40: ”Vaikelis augo ir stiprėjo, jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo”.) Taip pat ir tuo, kad būtent šiame pasakojime girdime pirmuosius Jėzaus žodžius: ”Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” (Lk 2, 49) Svarbūs, bet ir paslaptingi žodžiai. Paslaptingi jie ne tik mums – tokie pat jie buvo ir Marijai su Juozapu: ”Bet jie nesuprato jo žodžių” (Lk 2, 50). O toliau seka du mums ne mažiau svarbūs evangelisto Luko pastebėjimai. Pirmas: ”Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus” (Lk 2, 51). Visiškai paprastai, kaip pats paprasčiausias vaikas. Gal ir visai smagu būtų skaityti: ”Jėzus liko šventykloje, nes šventykla jam nuo pat jaunų dienų buvo svarbesnė už viską, netgi už namus…”. Štai, sakytume, Jėzus paliko pavyzdį. Tačiau Jėzus grįžo namo, nes buvo tikras vaikas. Ir antrasis Luko pastebėjimas: ”Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje” (ten pat). Nesupratusi, ką reiškė toks jos sūnaus elgesys ir tokie keisti žodžiai, Marija toliau liko ištkima Viešpaties tarnaite. Beje, panašų Luko pastebėjimą randame ir pasakojime apie Jėzaus gimimą. Piemenims atskubėjus į Betliejų pažiūrėti gimusio Mesijo ir papasakojus, ką jiems apie kūdikį paskelbė angelas, ”Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje” (Lk 2, 19). Tikriausiai ji ne viską suprato. Galbūt tai, kas vyko, Marijai buvo ne mažesnė paslaptis negu mums, bet ji visa tai ”svarstė savo širdyje” ir ramiai atliko misiją, kuriai buvo išrinkta.

Be abejo, Lukas pastebi dar vieną dalyką. Marija su Juozapu radu savo sūnų šventyklonje, ”sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juo beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėj, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais” (Lk 2, 46-47). Atrodo, šios eilutės viską ”sustato į vietas”, ir Jėzus pasirodo ne kaip eilinis, paprastas vaikas… Betgi kodėl reikėtų baimintis Jėzaus kaip tikro žmonių vaiko paveikslo? Argi kas nors dėl to nukentėtų, būtų pažemintas? Jei Dievas pasirinko tokį kelią – per motinos įsčias, per ėdžias, vaikystę, tai netrukdykim, siūlydami Dievui ”labiau tinkamus” kelius…

gruodžio 26, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kalėdoms. Apie Dievo kelionę pas žmogų

“Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!” (Lk 2, 14) Ir vėl Kalėdos… Atrodo, tik vakar šventėm Velykas, o jau Kūčių vakaras, Kalėdų eglutė su seneliu ir dovanėlėm, ir, žinoma, kūdikėlis Jėzus tvartelyje… Viskas taip įprasta, scenarijus žinomas nuo ”a” iki ”z”, lyg pats būtum jo autorius arba režisierius…

Vakar dieną tikėjausi praleisti kiek kitaip negu visas kitas eilines dienas – be skubos ir nesibaigiančio bėgimo, be kasdieninių rūpesčių. Trumpai tariant, norėjau “nusiteikti” Kūčių vakaro pamaldoms. Tik, lyg tyčia, – pastebėjau, kad man visada tokiais atvejais taip būna, – teko skubėti ir “blaškytis” nei kiek ne mažiau. Dėl šio bei to pats buvau kaltas, o dėl šio bei to – ne. Taip norėjau “atitrūkti” nuo kasdienybės ir “kilstelėti” dvasią aukštyn, bet še tau, kad nori…

Tačiau būtent tai padėjo kaip niekada anksčiau aiškiai suvokti Kalėdų, o ir mūsų tikėjimo, esmę. Visais laikais, visose religijose žmonės bandė kaip nors pasiekti kažkur toli, nepasiekiamoje erdvėje esantį Dievą. Vienaip ar kitaip – gerais darbais, dvasingumu, religinėmis tradicijomis etc. ”Atitinkamai nusiteikdami“ arba ”pakylėdami savo dvasią”. O Kalėdos primena: Dievas pats tapo žmogumi. Kad, užuot be paliovos kontempliavę ten, beribėse kosmoso erdvėse esantį “Absoliutą” ar “Būties Pilnatvę”, nukreiptume savo žvilgsnius į žemę, į čia pat esantį žmogų, kad, užuot bandę “įsiteikti” Dievui, pamiltume žmogų, tarnautume artimui, neskirstydami į “savus” ir “svetimus”, “vertus” ir “nevertus”. Kad žmoguje įžvelgtume “Dievo paveikslą”, net ir tame, kuris atrodo į jį nei kiek nepanašus ar paslėpęs po daugybe kaukių. Ir, žinoma, ne tam, kad žmogumi, vienu iš mūsų, tapusį Dievą išvarytume į tremtį kur nors ”devintame danguje”. Nerastume Dievo ten, kaip nerado ir kosmonautas…

Tą naktį Betliejaus laukuose savo kaimenę ganę piemenys (ne aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai, fariziejai!) išgirdo: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.” (Lk 2, 10-12)

Turbūt ne aš vienas kada nors esu geidęs, kad Dievas duotų kokį ženklą, įrodymą. Žinoma, tas ženklas turėtų būti toks, kad ooohooo… Visiems laikams būtų aišku. O čia – kūdikis? Bejėgis žmogelis, visiškai priklausomas nuo kito žmogaus? Toks Dievo kelias pas žmogų. Per paprastą Nazareto mergaitę, per ramų, tylų, Šventąja Dvasia ir savo sužadėtine pasitikintį tokį pat paprastą žmogų vardu Juozapas. Ir per tvartą. Toks Dievo kelias pas žmogų. Veltui ieškotume kitokio. Ir Dievui, ir sau.

gruodžio 25, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“…pats Viešpats duos jums ženklą.” (Iz 7, 14a)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_7

Nors daugelis Biblijos tyrinėtojų, egzegetų, šį Dievo pažadą, duotą karaliui Achazui apie kūdikio – “Emanuelio” – besilaukiančią mergelę pirmiausia sieja su tuometine politine situacija (VIII a. prieš Kristų), krikščionys tiki, kad tai – dar viena pranašystė, išsipildžiusi Jėzuje.

Iš tiesų, pažadas pirmiausia skirtas tuometiniam Judėjos karaliui Achazui, kuris, Aramui (Sirijai) ir Efraimui (Izraeliui) sudarius karinę sąjungą prieš Judėją, apimtas panikos metėsi prie Asirijos. Atrodo, kas gi čia baisaus – tokios “žaidimo” taisyklės, ir nieko čia nepakeisi. Tačiau paranašas sako: svarbu ne sąjunga su stipriu užtarėju, net jeigu tai būtų tokia galinga imperija, o sąjunga su Dievu. Juolab, kad toji pirmoji, karinė-politinė, sąjunga, kaip kažkas yra vaizdžiai palyginęs, buvo ne kas kita kaip pelės glaudimasis prie katės. Todėl Dievas per Izaiją Achazui skelbia, kad tie pavojingi jo priešai anksčiau ar vėliau patys žlugs (“Po šešiasdešimt penkerių metų Efraimas bus sunaikintas, liausis buvęs tauta…”, Iz 7,9b).

Galiausiai, Dievas nerimaujančiam Judėjos karaliui siūlo prašyti įrodymo, kad jam padės, kad viskas išeis į gera: “Prašyk VIEŠPATĮ, savo Dievą, ženklo; tebūnas jis ar iš Šeolo gelmių ar iš dangaus aukštybių” (Iz 7, 11). Trumpai tariant, Dievas siūlo ne šiaip sau “ženkliuką”, kuriuo gali abejoti ar net netikėti, bet antgamtinį, nežemišką (“iš Šeolo gelmių ar iš dangaus aukštybių”). Neatrodo, kad Dievas savo ženklais lengva ranka švaistytųsi tiek Biblijoje, tiek ir mūsų gyvenimą. Tikriausiai todėl Achazas ir atsisakė: “Ne! Neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES!” (Iz 7, 12). Lyg ir pagirti vertėtų karalių už jo atsisakymą. Tačiau vienas “jei”: jei jis būtų tikėjęs Dievu.

Tada Izaijas, perdavęs Dievo žodžius ir išgirdęs, kad karalius atsisako prašyti ženklo-įrodymo, “pratrūksta”: “Klausykitės, Dovydo namai! Negi per maža jums varginti žmones, kad varginate ir mano Dievą?! Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis*…” (Iz 7, 13-14).

Dabar iš VIII a. pr. Kr. sugrįžkime į dabartį.

“…pats Viešpats duos jums ženklą”. Atrodo, viskas jau pasakyta, juk ir Kalėdos primena, kad Dievas šį savo pažadą jau ištesėjo. Pranašystė išsipildė Jėzuje, gimusiame iš mergelės Marijos. Ir palaimintas, kas šiame įvykyje įžvelgia Viešpaties ženklą. “Šiame įvykyje” – ne tik Jėzaus gimime, bet ir visame jo gyvenime, ir mirtyje. Žinoma, tas Dievo pažadėtas ženklas yra ir pats Jėzus.

Tačiau skaitydamas šiuos Izaijo žodžius, girdžiu paraginimą skaityti Dievo ženklus ir savo gyvenime, ir mane supančiame pasaulyje Nemanau, kad Dievas, davęs savo ryškiausią ženklą, Jėzų, ženklų (tegul ir “ženkliukų”), daugiau nebeduoda. Juolab, kad žvelgdamas į savo nueitą gyvenimo kelią, kad ir vingiuotą, ir duobėtą, tokių ženklų regiu apsčiai. Ir manau, kad jų yra ne tik praeityje, bet ir dabartyje. Dažniausiai tie ženklai būna paprasti, kasdieniški, tik reikia mokėti juos atpažinti. Juk ne tik Marija, bet ir pats Jėzus ne vienam, tiek anuomet, tiek šiandien, nėra joks Dievo ženklas…

* Hebr.Immanu’El ” – “su mumis [yra] Dievas”.

gruodžio 22, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

”O dabar klausyk…” (Iz 44, 1-2)

”O dabar klausyk, Jokūbai, mano tarne, Izraeli, kurį išsirinkau!” Taip kalba VIEŠPATS, tavo Kūrėjas, kuris auklėjo tave nuo pat gimimo ir tau padėjo: ”Nebijok, Jokūbai mano tarne, brangusis, kurį išsirinkau!” (Iz 44,1-2).

Nors Kalėdų dar tik laukiam, bet Kristus jau gimęs. Ne tik gimęs, bet ir sutaikęs mus su Dievu, atpirkęs o tai, anot apaštalo Pauliaus prilygsta naujam sukūrimui: ”Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi…” (2Kor 5, 17-18). Kadaise Dievo per pranašą paskelbtą viltingą žinią (”O dabar klausyk, Jokūbai…”) Kristaus dėka galime skaityti kaip žinią ne tik Izaijo tautai (Abraomo, Jokūbo ir Izraelio palikuonims), bet ir mums, nes, kaip teigia tas pats Paulius, dabar ”visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters; visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje. O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą” (Gal 3, 26-29).

Dabar tuo Jokūbu arba Izraeliu, į kurį Dievas kreipėsi per pranašą, yra kiekvienas tikintis Kristų, todėl drauge su Pauliumi galime garbinti Dievą ir dėkoti: ‘‘Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje” (Ef 1, 3-4).

Tačiau nepamirškime, kad Dievo malonė ne tik privilegija (nepelnyta, neužsitarnauta, o dovanota), bet ir didžiulė atsakomybė.

Pirma, Dievas primena, kad ne mes Dievą išsirinkome, bet buvome išsirinkti. Iniciatyva visuomet būna Dievo pusėje ar kalbėtume apie išsirinkimą, ar apie pašaukimą, ar apie išteisinimą. Ne mes žengiame pirmą žingsnį, ne mes nulemiame Dievo veiksmus mūsų atžvilgiu. Juolab, kad mes esame sukurti Dievo tuo viskas pasakyta. Antra, esam ne aklo likimo blaškomi, o Dievas nuo pat gimimo saugo ir padeda. Trečia, Dievas drąsina: ”Nebijok”. Ketvirta, esam ne beverčiai, niekam nesvarbūs individai, o Dievui brangūs: ”Nebijok… brangusis, kurį išsirinkau!” Penkta, Dievo malonė niekuomet nebūna ”šiaip sau” tiek Abraomui, tiek Jokūbui, tiek ir visai išrinktajai tautai, tiek Kristaus apaštalams, tiek mums, ”Abraomo palikuonims pagal pažadą”. Todėl Paulius Laiške efeziečiams, dažnai akcentuodamas Dievo malonę kaip dovaną, o ne atlygį už atliktus darbus, ir primena: ”Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti” (Ef 2, 10)

gruodžio 21, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Drauge praplyškite džiaugsmo giesme…” (Iz 52, 9)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_52

Pranašas kalba apie Tą, “kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą” (Iz 52, 7) ir kviečia džiaugtis, netgi ne džiaugtis, o “praplyšti džiaugsmo giesme” (Iz 52, 9). Dar lyg ir ankstoka, lyg ir nederėtų, juk Adventas, laukimo metas… Palaukim Kalėdų, tada pasilinksminsim…

O vis dėlto pranašui ir jo tautai iki Kalėdų buvio dar toliau. Gimtoji šalis nuniokota, tauta blaškosi, širdį drasko sielvartas, kamuoja netikrumas dėl ateities – kam jau kam, bet jiems turbūt ne džiaugsmas labiausiai rūpėjo. Tačiau pranašas, tarytum to nesuvokdamas, lyg nesiorientuodamas situacijoje, ragina: “Drauge praplyškite džiaugsmo giesme, Jeruzalės griuvėsiai…”. Ir kreipiasi jis ne į “Jeruzalės rūmus”, “tvirtoves”, o į “griuvėsius”. Paradoksas. Kas gi bendra tarp griuvėsių ir džiaugsmo? Ar galima džiaugtis, regint griuvėsiais virtusius kadaise didingus savo gimtojo krašto statinius?

Galima, per pranašą byloja Dievas. Jei tavo džiaugsmo šaltinis – ne tavo šalies ar bažnyčios didybė, ne tavo paties pasiekimai, tobulumas, šventumas, o tavo Viešpats. Imperijos žlunga, valtybės, kad ir kokios jos šiandien galingos politiniu ar ekonominiu požiūriu bebūtų, po kurio laiko pasitrauks nuo “scenos”, užleisdamos vietą kitoms. Iš bažnyčios, kad ir kokia ji didinga šiandien atrodytų, ateity gali nelikti “akmens ant akmens”. O ir mes patys… Ne veltui Biblija primena: “Nėra teisaus, nėra nei vieno” (Rom 3, 10; plg Ps 14, 3).

Iš tiesų, ieškodami džiūgavimui motyvų savyje ir aplink save, jų ne kažin kiek terandame – gal būtent todėl mumyse džiaugsmo tiek nedaug? Žinoma, tikro džiaugsmo, o ne trumpalaikio, kuriam išgaravus belieka tuštuma, o gal kartėlis. Gal todėl taip intensyviai gaudom bet ką, kas galėtų pralinksminti ar bent jau padėtų “užsimiršti” (girdėta sąvoka, ar ne?)… Nors akimirkai, nors mikrosekundei.

Kažkada skaitydamas A. Maceinos knygą “Saulės giesmė” (aliuzija į Prancisškų Asyžietį), niekaip nesupratau, kaip atgaila gali teikti džiaugsmą. Juk ji – skausminga, nemaloni procedūra, ypač jei kunigui “į ausį” ar su juo “akis į akį’. Kaip nuodėmių išpažintis gali pradžiuginti? Argi tai ne priešingi dalykai? Galiausiai supratau. Teisingiau sakant, filosofas (A. Maceina) padėjo suprasti (o jam – Pranciškaus iš Asyžiaus gyvenimo apmąstymas): jei matai tik save ir savo nuodėmes, žinoma, džiaugsmui vietos nebus, tačiau jei savo žvilgsnį nuo savęs keli į Viešpatį, širdy pajusi džiaugsmą. Manau, tai galvoje turėjo ir pranašas, ragindamas pradžiugti “Jeruzalės griuvėsius”.

Nors dar ne Kalėdos, nors dar laukiam, nors gyvenam, kaip kažkas iš garsių teologų yra pasakęs, laike “tarp jau ir dar ne”, linksmoji žinia jau paskelbta, geroji naujiena atnešta, Mesijas jau atėjęs, ir kito laukti mums nebereikia. Kad ir kokius griuvėsius matytum savyje ar aplink save, kad ir kokios nesėkmės persekiotų, “Tavo Dievas viešpatauja!” (Iz 52, 7). Pranašas dar nebuvo sulaukės Mesijo, bet gyveno viltimi ir tikėjimu, kurie jam leido matyti daugiau negu matė akys – ne tik griuvėsius, bet ir Viešpaties iškeltą šventąją ranką (plg. Iz 52, 10).

Taigi “Drauge praplyškite džiaugsmo giesme”. Ne “pasidžiaukite”, o “praplyškite”.

gruodžio 20, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Nebijok…” (Iz 43, 1-7)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_43

Šie žodžiai, kuriuos šiandien skaitome 43-jame knygos skyriuje, buvo ištarti tuo metu, kai Izraelis kentė eilinę priespaudą – tuokart babiloniečių – ir dalis tautos buvo tremtyje. Nors yra toks rusiškas posakis “Kak trevoga tak do Boga” (“Kai tik bėda, iškart prie Dievo”), tačiau galioja jis tikrai ne visuomet. Kai ištinka nelaimė, ne vienam, net ir tvirtai tikinčiam, gali kilti klausimas: “O kurgi Dievas?”

Babilonijos okupuotai tautai Dievas per pranašą kalbėjo: “Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano” (Iz 43, 1b). “Pašaukti vardu” reiškia pažinti. Juk žmogaus, kurio nepažįsti, vardu nevadinsi. Tarkim, eini kurio nors didmiesčio gatve, prasilenki su daugybe žmonių, bet nė vieno negali pavadinti vardu, nes jų paprasčiausiai nepažįsti. Užkalbinti žmogų, pavadinti jį vardu, gali tik tada, kai jį pažįsti.

“Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys…” (Iz 43, 2). Ar ne keista, girdint šiuos žodžius, kad tiek daug “tikinčių Dievą” žmonių ima drebėti menkiausiam šešėliui šmėstelėjus lyg tas kiškis iš pasakos “Dangus griūva”? Vargu ar tai tikėjimas… Žinoma, eksperimentuoti Dievo pagalba, rizikuojant be jokio reikalo, nevertėtų. Ne veltui sakoma, “Saugokis pats, tada ir Dievas saugos”.

“… nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti” (Iz 43, 3). Dievas ne tik sukūrė tave, bet ir saugo, globoja, gelbsti. Dievas – ne tik Kūrėjas, nulipdęs, o gal užprogramavęs, pasaulį, bet ir Gelbėtojas, nepalikęs jo aklam atsitiktinumui. Gal šiandien vienas ar kitas įvykis tavo gyvenime arba pasaulio istorijos etape ir atrodo grynas atsitiktinumas, bet po kurio laiko paaiškės, kad tai buvo ne šiaip sau. Kaip ir Izraelio tautos tremtis Izaijo ar kurio nors kito iš pranašų laikais. Viskas mūsų gyvenime ir pasaulyje turi prasmę, kai pamatai ne trumpą laiko atkarpą, o žvelgi į visumą, kai liaujiesi viską matuoti siauru žmogaus akipločiu ir su pasitikėjimu atsiduodi Dievo vedimui. Net jeigu tektų eiti ir per gilius vandenis, ir per ugnį.

gruodžio 17, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“… kad atvertum neregių akis…” (Iz 42, 7)

“Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa, kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangėse tamsybėse” (Iz 42, 6-7).

Žinoma, tai dar viena mesijinė pranašystė, ištarta keletą amžių iki Mesijo atėjimo. Žinoma, krikščionys įsitikinę, kad ji, kaip ir kitos Biblijos pranašystės, išsipildė Jėzuje iš Nazareto. Žinoma, Jėzus yra tas pašauktasis teisumo pergalei, “tautos sandora, tautų šviesa”. Žinoma, niekas nedrįstume lygintis su Jėzumi.

Tačiau šie žodžiai – ne tik mesijinė pranašystė. Tai kartu ir priminimas, kad ne tik Jėzus, bet ir mes esame pašaukti į gyvenimą ne šiaip, ne tik dėl savęs, ne tam, kad kažkur (“koks skirtumas, kur”) nuplauktume pasroviui, o tam, kad įvykdytume mums skirtą misiją. Žinoma, Jėzui neprilygsime, bet tai nereiškia, kad Jėzus viską padarė, iškovojo teisumo pergalę, sudarė amžinąją sandorą, atvėrė neregių akis etc, o mums belieka nedaryti nieko bloga ar bent jau per daug nepridaryti… “Nežudau, nevagiu, nesvetimauju…” Ar tai – viskas? Ar tik tam gyveni?

Šiandien skaičiau, jog Linas Kleiza savo iniciatyva įsteigė paramos ir labdaros fondą, kurio tikslas – padėti vaikams, augantiems globos namuose, ir tam tikslui skirs 100 000 lt. O galėtų ir neskirti, galėtų panaudoti šią sumą savo poreikiams ir malonumams, investuoti į verslą etc. Galėtų pasigirti, kad nedaro bloga, kad tuos pinigus užsidirbo savo prakaitu…

Jam gerai, juk jis toks turtingas ir garsus? O ar būtina, kad padarytum gera, turėti savo sąskaitoje arba kapše daug pinigų? Ar būtina būti garsenybe? Stebuklus ne pinigai ir ne statusas daro…

gruodžio 17, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą