Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Mano Dvasia tebėra tarp jūsų, nebijokite!“ (Ag 2,5)

,,Imkitės darbo! Juk aš su jumis, tai Galybių VIEŠPATIES žodis! Tai aš jums pažadėjau, kai išėjote iš Egipto. Mano Dvasia tebėra tarp jūsų, nebijokite!“ (Ag 2, 4b-5)

http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Ag_1

Pranašas Agėjas, kaip ir Zazharijas, ir Michėjas, vadinamas potremtinio periodo pranašu. Sugrįžusi iš tremties tauta rado priešų nuniokotą gimtąją žemę, iš šlovingos praeities buvo likęs tik šešėlis, viską reikėjo pradėti nuo ,,nulio“. Žinoma, viena iš svarbiausių sužeistos tautos svajonių buvo atstatyti sugriautą šventyklą.

Nesunku nujausti, ką išgyveno sugrįžusieji, o kartu su jais ir Agėjas. Kur jų buvusioji didybė? Kur karaliaus Saliamono statytos šventyklos grožis? Galiausiai, ar neapleido jų Dievas? Kas laukia rytoj? O čia dar pats pranašas lyg šaipydamasis klausia: ,,Kas tarp jūsų dar yra gyvas, kuris matė šių namų pirmykštę šlovę? Kaip jums dabar jie atrodo? Argi jie ne niekas jūsų akyse?“ (Ag 2, 3). Žaizda dar kraujuoja, o dar Agėjas lyg tyčia ant jos ,,pabarsto druskos“…

Tačiau Agėjo ,,druska“ ne šiaip sau. Palygindamas po tremties vargais negalais atstatytos, o gal tuo metu dar atstatomos, kuklios šventyklos išvaizdą su buvusios didingumu, pranašas tęsia: ,,Tačiau dabar drąsos Zerubabeli, tai VIEŠPATIES žodis, drąsos, vyriausiasis kunige, Jehocadako sūnau Jozue, drąsos, visi krašto žmonės, tai VIEŠPATIES žodis…“ (Ag 2,4a). Agėjas drąsina sielvarto prislėgtą tautą ir jos vadovus, tvirtindamas, kad jis kalba ne pats iš savęs, o per jį kalba pats Dievas.

Dievas, kurio šlovė kadaise gaubė nuostabią Jeruzalės šventyklą, nepasitraukė, neapleido tautos. Dievas liko kartu su tauta, nors ji ir pralaimėjo, nors ji silpna ir negali pasigirti savo šventykla: ,,Mano Dvasia tebėra tarp jūsų, nebijokite!“ (Ag 2, 5).

Ištarti šiuos žodžius galėjo tik žmogus, kuris į šventyklą ir į istoriją žvelgė tikėjimo akimis. Būtent tikėjimas leidžia išlikti optimistu, nes, kaip rašė Dietrichas Bonhoefferis, ,,būti pesimistu yra protingiau; nusivylimai pamiršti ir prieš žmones stovi nesusikompromitavęs…“ (Pasipriešinimas ir nuolankumas).

Žinoma, šis Biblijos skaitinys, kaip ir visi kiti, pradedant pirmąja jos knyga ir baigiant paskutiniąja, nėra tik pasakojimas apie tolimą praeitį ir kadaise gyvenusius žmones. Biblija tikėjimo knyga, kalbanti ir apie mus. Jei joje neatpažinsime savęs, neišgirsime, ką mums nori pasakyti Dievas. Nesvarbu, ar tai būtų Evangelijos skaitinys, ar kurio nors iš apaštalų laiškas, psalmės ar bet kuri kita knyga.

Biblijoje yra du pagrindiniai veikėjai Dievas ir žmogus. Taip pat ir Agėjo knygoje. Ne tik pranašo Agėjo tauta, bet ir aš ne kartą buvau tolimoje tremtyje, ne kartą buvau vergijoje, ne kartą Viešpats mane iš jos parvedė namo, ne kartą kalbėjo: ,,Drąsos! Nebijok! Mano Dvasia tebėra su tavimi!“ Žinoma, kad tai išgirstum, ausų neužtenka.

4 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“… kas kitas būtų toks drąsus, kad išdrįstų artintis prie manęs?“ (Jer 30, 21)

http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Jer_30

,,Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus…“, byloja Laiško hebrajams (žydams) autorius (Hbr 1, 1). Vienas iš jų Jeremijas. Pranašas, bene daugiausiai iš visų pranašų raginęs tautą atgailauti, nes būtent jos nuodėmės iššaukė artėjantį Dievo teismą. Teismas neišvengiamas, nes tauta išsižadėjo gyvojo Dievo ir atsidavė stabams.

Vis dėlto tas pats pranašas Jeremijas, kuris dažnai ir skaudžiai kaltino savąją tautą (o kitaip elgtis jis negalėjo, kad ir būtų norėjęs, nes ją mylėjo, o dar labiau Dievą), ne kartą skelbė, kad Viešpats juos nori išgelbėti. Nepaisant jų neištikimybės. Nepaisant praeities. Dievas niekada nepamirš savo Sandoros.

Trumpai tariant, Jeremijas buvo ne tik Dievo teismo, bet ir Dievo malonės pranašas. Ir tai nieko nuostabaus. Kol nesuvoksi, kad esi nuodėmingas ir vertas tik pasmerkimo, nepajėgsi atsiverti Dievo malonės veikimui. Liuteroniškoje teologijoje tai vadinama ,,Įstatymu ir Evangelija“. Tik per nuoširdžią atgailą, tai yra, suvokęs, kad esi Įstatymo pažeidėjas, tapsi atviras Dievo gailestingumui, kuris tave išgydo, prikelia, padrąsina ir teikia vilties.

,,… kas kitas būtų toks drąsus, kad išdrįstų artintis prie manęs?“, pranašo lūpomis byloja Dievas. Mūsų, gyvenančių ,,po Jėzaus“, tyko pagunda, išgirdus šią ar kitą panašią ištarmę apie žmogaus nevertumą artintis prie Dievo, numoti ranka: ,,Tai galiojo Senojo Testamento laikais, bet ne dabar. Mes galime drąsiai artintis prie Viešpaties ir nebijoti.“

O vis dėlto nėra jokio skirtumo Senojo Testamento laikais ar XXI amžiuje, tačiau nė vienas negalėtume artintis prie Dievo, į kurį net Mozė nedrįso pažvelgti. Mes esame ne mažesni nusidėjėliai už Mozės tautą, kuri neturėjo teisės artintis prie kalno, į kurį Mozė buvo įkopęs susitikti su Viešpačiu. Ir maištaujam prieš Dievą ne mažiau, ir aukso veršį ar kitokį stabą nusilieję aplink jį šokam trypiam. Tiesa, lygindami save su kitais žmonėmis, dažnai manome esą geresni už juos, taigi ir vertesni Dievo akyse. Deja. Užtenka susimąstyti, kas esu aš, ir kas yra Dievas… Naujausios technologijos ir visi moksliniai laimėjimai tėra tik blizgutis, kuriuo lyg figmedžio lapu bandome pridengti savo nuogybę.

Aaronui ir visiems kitiems žmonėms duotas įsakymas neiti į šventovę ,,už užuolaidos priešais malonės sostą“ kada tik panorėjus (plg. Kun 16, 1-2) galioja ir mums. Tačiau negalioja Kristui. Tam, apie kurį kalbėjo per Jeremiją: ,,Jam leisiu artintis prie manęs laisvai…“ (Jer 30, 21), Tam, per kurį Dievas prabilo į mus ,,dienų pabaigoje“ (plg. Hbr 1, 2). Tam, kuris būdamas ,,Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse“ (Hbr 1, 3). Tam, kuris ,,visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (Hbr 9, 12). Tačiau Kristus ne tik pats įžengė ten, kur negalėjo įžengti joks mirtingasis, bet ir atvėrė kelią tiems, kas eina su juo, sudėjęs visas savo viltis tik į jį: ,,Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę“ (Hbr 10, 19). Taip, kaip laidavo anam žmogeliui, atsitiktinai (o gal ir ne gal Dievo apvaizdos veikimu?) nukryžiuotam šalia Kristaus: ,,Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

4 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą