Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Drauge praplyškite džiaugsmo giesme…“ (Iz 52, 9)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_52

Pranašas kalba apie Tą, “kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą“ (Iz 52, 7) ir kviečia džiaugtis, netgi ne džiaugtis, o “praplyšti džiaugsmo giesme“ (Iz 52, 9). Dar lyg ir ankstoka, lyg ir nederėtų, juk Adventas, laukimo metas… Palaukim Kalėdų, tada pasilinksminsim…

O vis dėlto pranašui ir jo tautai iki Kalėdų buvio dar toliau. Gimtoji šalis nuniokota, tauta blaškosi, širdį drasko sielvartas, kamuoja netikrumas dėl ateities – kam jau kam, bet jiems turbūt ne džiaugsmas labiausiai rūpėjo. Tačiau pranašas, tarytum to nesuvokdamas, lyg nesiorientuodamas situacijoje, ragina: “Drauge praplyškite džiaugsmo giesme, Jeruzalės griuvėsiai…“. Ir kreipiasi jis ne į “Jeruzalės rūmus“, “tvirtoves“, o į “griuvėsius“. Paradoksas. Kas gi bendra tarp griuvėsių ir džiaugsmo? Ar galima džiaugtis, regint griuvėsiais virtusius kadaise didingus savo gimtojo krašto statinius?

Galima, per pranašą byloja Dievas. Jei tavo džiaugsmo šaltinis – ne tavo šalies ar bažnyčios didybė, ne tavo paties pasiekimai, tobulumas, šventumas, o tavo Viešpats. Imperijos žlunga, valtybės, kad ir kokios jos šiandien galingos politiniu ar ekonominiu požiūriu bebūtų, po kurio laiko pasitrauks nuo “scenos“, užleisdamos vietą kitoms. Iš bažnyčios, kad ir kokia ji didinga šiandien atrodytų, ateity gali nelikti “akmens ant akmens“. O ir mes patys… Ne veltui Biblija primena: “Nėra teisaus, nėra nei vieno“ (Rom 3, 10; plg Ps 14, 3).

Iš tiesų, ieškodami džiūgavimui motyvų savyje ir aplink save, jų ne kažin kiek terandame – gal būtent todėl mumyse džiaugsmo tiek nedaug? Žinoma, tikro džiaugsmo, o ne trumpalaikio, kuriam išgaravus belieka tuštuma, o gal kartėlis. Gal todėl taip intensyviai gaudom bet ką, kas galėtų pralinksminti ar bent jau padėtų “užsimiršti“ (girdėta sąvoka, ar ne?)… Nors akimirkai, nors mikrosekundei.

Kažkada skaitydamas A. Maceinos knygą “Saulės giesmė“ (aliuzija į Prancisškų Asyžietį), niekaip nesupratau, kaip atgaila gali teikti džiaugsmą. Juk ji – skausminga, nemaloni procedūra, ypač jei kunigui “į ausį“ ar su juo “akis į akį’. Kaip nuodėmių išpažintis gali pradžiuginti? Argi tai ne priešingi dalykai? Galiausiai supratau. Teisingiau sakant, filosofas (A. Maceina) padėjo suprasti (o jam – Pranciškaus iš Asyžiaus gyvenimo apmąstymas): jei matai tik save ir savo nuodėmes, žinoma, džiaugsmui vietos nebus, tačiau jei savo žvilgsnį nuo savęs keli į Viešpatį, širdy pajusi džiaugsmą. Manau, tai galvoje turėjo ir pranašas, ragindamas pradžiugti “Jeruzalės griuvėsius“.

Nors dar ne Kalėdos, nors dar laukiam, nors gyvenam, kaip kažkas iš garsių teologų yra pasakęs, laike “tarp jau ir dar ne“, linksmoji žinia jau paskelbta, geroji naujiena atnešta, Mesijas jau atėjęs, ir kito laukti mums nebereikia. Kad ir kokius griuvėsius matytum savyje ar aplink save, kad ir kokios nesėkmės persekiotų, “Tavo Dievas viešpatauja!“ (Iz 52, 7). Pranašas dar nebuvo sulaukės Mesijo, bet gyveno viltimi ir tikėjimu, kurie jam leido matyti daugiau negu matė akys – ne tik griuvėsius, bet ir Viešpaties iškeltą šventąją ranką (plg. Iz 52, 10).

Taigi “Drauge praplyškite džiaugsmo giesme“. Ne “pasidžiaukite“, o “praplyškite“.

20 gruodžio, 2009 - Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , ,

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: