Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“…pats Viešpats duos jums ženklą.“ (Iz 7, 14a)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_7

Nors daugelis Biblijos tyrinėtojų, egzegetų, šį Dievo pažadą, duotą karaliui Achazui apie kūdikio – “Emanuelio“ – besilaukiančią mergelę pirmiausia sieja su tuometine politine situacija (VIII a. prieš Kristų), krikščionys tiki, kad tai – dar viena pranašystė, išsipildžiusi Jėzuje.

Iš tiesų, pažadas pirmiausia skirtas tuometiniam Judėjos karaliui Achazui, kuris, Aramui (Sirijai) ir Efraimui (Izraeliui) sudarius karinę sąjungą prieš Judėją, apimtas panikos metėsi prie Asirijos. Atrodo, kas gi čia baisaus – tokios “žaidimo“ taisyklės, ir nieko čia nepakeisi. Tačiau paranašas sako: svarbu ne sąjunga su stipriu užtarėju, net jeigu tai būtų tokia galinga imperija, o sąjunga su Dievu. Juolab, kad toji pirmoji, karinė-politinė, sąjunga, kaip kažkas yra vaizdžiai palyginęs, buvo ne kas kita kaip pelės glaudimasis prie katės. Todėl Dievas per Izaiją Achazui skelbia, kad tie pavojingi jo priešai anksčiau ar vėliau patys žlugs (“Po šešiasdešimt penkerių metų Efraimas bus sunaikintas, liausis buvęs tauta…“, Iz 7,9b).

Galiausiai, Dievas nerimaujančiam Judėjos karaliui siūlo prašyti įrodymo, kad jam padės, kad viskas išeis į gera: “Prašyk VIEŠPATĮ, savo Dievą, ženklo; tebūnas jis ar iš Šeolo gelmių ar iš dangaus aukštybių“ (Iz 7, 11). Trumpai tariant, Dievas siūlo ne šiaip sau “ženkliuką“, kuriuo gali abejoti ar net netikėti, bet antgamtinį, nežemišką (“iš Šeolo gelmių ar iš dangaus aukštybių“). Neatrodo, kad Dievas savo ženklais lengva ranka švaistytųsi tiek Biblijoje, tiek ir mūsų gyvenimą. Tikriausiai todėl Achazas ir atsisakė: “Ne! Neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES!“ (Iz 7, 12). Lyg ir pagirti vertėtų karalių už jo atsisakymą. Tačiau vienas “jei“: jei jis būtų tikėjęs Dievu.

Tada Izaijas, perdavęs Dievo žodžius ir išgirdęs, kad karalius atsisako prašyti ženklo-įrodymo, “pratrūksta“: “Klausykitės, Dovydo namai! Negi per maža jums varginti žmones, kad varginate ir mano Dievą?! Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis*…“ (Iz 7, 13-14).

Dabar iš VIII a. pr. Kr. sugrįžkime į dabartį.

“…pats Viešpats duos jums ženklą“. Atrodo, viskas jau pasakyta, juk ir Kalėdos primena, kad Dievas šį savo pažadą jau ištesėjo. Pranašystė išsipildė Jėzuje, gimusiame iš mergelės Marijos. Ir palaimintas, kas šiame įvykyje įžvelgia Viešpaties ženklą. “Šiame įvykyje“ – ne tik Jėzaus gimime, bet ir visame jo gyvenime, ir mirtyje. Žinoma, tas Dievo pažadėtas ženklas yra ir pats Jėzus.

Tačiau skaitydamas šiuos Izaijo žodžius, girdžiu paraginimą skaityti Dievo ženklus ir savo gyvenime, ir mane supančiame pasaulyje Nemanau, kad Dievas, davęs savo ryškiausią ženklą, Jėzų, ženklų (tegul ir “ženkliukų“), daugiau nebeduoda. Juolab, kad žvelgdamas į savo nueitą gyvenimo kelią, kad ir vingiuotą, ir duobėtą, tokių ženklų regiu apsčiai. Ir manau, kad jų yra ne tik praeityje, bet ir dabartyje. Dažniausiai tie ženklai būna paprasti, kasdieniški, tik reikia mokėti juos atpažinti. Juk ne tik Marija, bet ir pats Jėzus ne vienam, tiek anuomet, tiek šiandien, nėra joks Dievo ženklas…

* Hebr.Immanu’El “ – “su mumis [yra] Dievas“.

22 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą