Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Dievas – Kūrėjas, o ne kūrinys

“Taip kalba Dievas, VIEŠPATS, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, joje duoda gyvybę žmonėms ir dvasią joje gyvenantiems“ (Iz 42, 5).

O vis dėlto tiek tikintiems Dievą, tiek ir netikintiems vertėtų dažniau įsiklausyti į šiuos žodžius, nes ir pirmiems, ir antriems gresia pavojus “paversti“ Dievą-Kūrėją dievu-kūriniu – debesų soste sėdinčiu žilabarzdžiu seneliuku, rūsčiu baubu, geruoju/piktuoju burtininku etc.

Pirmieji tokiu atveju įsivaizduoja tikį Dievą, nors iš tiesų tiki savo pačių infantilinės vaizduotės padarą, kuris yra ne kas kita kaip stabas. Antrieji gi māno netikį jokiais dievais, nors iš tikrųjų netiki vaizduotės piešiamais personažais.

15 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai…“ (Iz 11, 9)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_11

Daugybę kartų girdėta mesijinė Izaijo pranašystė kalba apie Viešpaties Pažadėtąjį ir apie būsimąjį pasaulį. Atrodo, net sunku patikėti, kad taip kada nors galėtų būti: “Tada vilkas viešės pas avinėlį, leopardas gulės greta ožiuko…“ (Iz 11, 6). Argi tai įmanoma? Ar ne pats Dievas viską taip “surėdė“, kad leopardai ėstų ožiukus, o liūtai nenorėtų nė pažiūrėti į šiaudus? Neabejoju, kad Biblija – Dievo Žodis, bet manau, kad ir ją atsivertus reikia skaityti ne tik tai, kas užrašyta “juodu ant balto“, bet ir tai, kas yra “tarp eilučių“. Šiaip ar taip, bet Biblija – tikrai ne laikraštinis reportažas iš įvykio vietos…

Nesigilindamas į biblinės teologijos ir egzegezės subtilybes, norėčiau tik atkreipti dėmesį į tai, kad Pažadėtojo statusas šioje pranašystėje neįvardytas. Kas jis – karalius ar mesijas – konkrečiai nepasakyta. Žinoma, mes esam linkę suteikti jam kuo aukštesnius titulus, tarytum jie būtų svarbiausia, tarytum Dievo Siųstasis negalėtų būti žemesnio rango už karalių ar bent jau princą. Tarytum Dievo Siųstasis, neužimdamas aukštos padėties visuomenėje ir neturėdamas karališkų regalijų, negalėtų įvykdyti teisingumo, apginti vargdienių, nubausti nedorėlių…

Argi ne keista – monarchai niekada nepersistengė, įgyvendindami teisingumą, gindami vargdienius etc., o mes kažkodėl linkstame juos idealizuoti, nors visose kitose srityse kovojame prieš bet kokius autoritetus?

Taigi Izaijas nemini Ateisiančiojo statuso, tačiau įvardija tai, kad nepalyginamai svarbiau už bet kokius statusus ir rangus: “Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia, išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir VIEŠPATIES baimės dvasia… Teisumas bus jo juosmens diržas, ištikimybė – strėnų juosta“ (Iz 11, 2-5).

Tikime, kad Jėzus yra Dievo Pažadėtasis, Mesijas, kuriame ir išsipildė ne tik ši, bet ir kitos pranašystės. Tačiau ne todėl, kad jis būtų tapęs monarchu. Jėzaus paskelbta Geroji naujiena, o ne mūsų vaizduotės piešiama jo karūna, yra raktas į prarastąjį rojų…

14 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Adventas. Trečiasis sekmadienis

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Jėzaus darbus, nusiuntė savo mokinius paklausti: “Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?““ (Mt 11, 2-3)

Jono Krikštytojo klausimas, o gal abejonė, tikriausiai neatrodo nei keistas, nei stebėtinas – jis tik laukė “To, kuris turi ateiti“, o mes gi esam tie palaimintieji, kurie jau sulaukėm, kurie gyvenam 2009 metais “po Kristaus“. Daugelis nuo pat mažens atsimenam: “Jėzus Kristus yra mūsų Viešpats, Atpirkėjas, Gelbėtojas, Išganytojas…“. Todėl teirautis to paties, ko teiravosi Jonas, lyg ir nederėtų, tikriausiai pasirodytume pernelyg įžūlūs…

Vis dėlto Jono Krikštytojo klausimas aktualus ir labai tvirtai tikintiems, ir tiems, kurių niekuomet neaplanko nė menkiausia abejonė. Jono klausimas kviečia susimąstyti, kas mums iš tiesų yra tas Jėzus – “katekizminis“ arba teologijos vadovėlių personažas, atmintinai išmokta eilutė iš tikėjimo išpažinimo ar “Tas, kuris turi ateiti“, tai yra, gyvas asmuo?

Teko girdėti paaiškinimą, esą Jonas siuntė savo mokinius pas Jėzų tik dėl jų pačių, nes pats tvirtai tikėjęs, kad Jėzus ir yra Dievo nuo amžių pažadėtasis Mesijas, juolab, kad, pamatęs krikštytis ateinantį Jėzų, tarė: “Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas…“ (Mt 3, 14) ir “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29)…

Žinoma, Jono mokiniams reikėjo išgirsti Jėzaus atsakymą, bet manau, kad ne mažiau jo reikėjo ir pačiam Jonui, juk tikėjimo negalima išmokti. Jis žinojo, kad jo misija – parengti kelią Ateinančiam (“Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: taisykite Viešpačiui kelią“, plg. Jn 1, 23), jis žinojo Raštus su pranašystėmis apie Mesiją, tačiau siuntė savo mokinius pas Jėzų (pats, būdamas įkalintas, to padaryti negalėjo), kad šie išgirstų ir perduotų jam paties Jėzaus atsakymą. Tikėjimui neužtenka teologinių žinių, tikybos pamokų, netgi Biblijos, nes tam reikalingas asmeninis ryšys.

,,Jėzus atsakė: “Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.““ (Mt 11, 4-5)

“Palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“ Paslaptingi žodžiai. Kaip ir pats tikėjimas. Kodėl vieni, savo akimis matydami Jėzaus daromus stebuklus/ženklus, juose arba nieko neįžvelgė, arba netgi matė nuodėmę (“Juk per šabą draudžiama…“), o kiti, galbūt nieko nematę, atpažino “Tą, kuris turi ateiti“, Dievo Mesiją? Tikriausiai, tam reikia kažko, ko mes patys neturim…

“O Dieve, mus vedžiok tvirtai, / Padėk Tavęs klausyti, / Per Dvasią saugoki budriai / Ir sielas išganyki…“ (“Taip Dievas žmones klystančius“, Krikščioniškos giesmės)

12 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Juk jūs mano liudytojai…“ (Iz 44, 8b)

“Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Karalius ir Atpirkėjas, Galybių VIEŠPATS: ‘Aš esu pirmas, aš esu paskutinis, be manęs kito dievo nėra. Kas prilygsta man? Tegu pasirodo, tegu pasako, pareiškia ir paaiškina! Kas žiloje senovėje sukūrė tautą? Tai, kas turi įvykti, jie tepasako! Nenusigąskite, nebijokite: argi aš jau seniai to nepaskelbiau ir neapreiškiau? Juk jūs mano liudytojai! Argi yra kitas Dievas be manęs? Ar yra kokia nors Uola be manęs?“ ( Iz 44, 6-8)

Viešpats dabar yra ir mano Karalius, ir mano Atpirkėjas. Tik ne todėl, kad būčiau tapęs izraelitu ar kokiu nors būdu – savo maldingumu, Dievo įsakymų laikymųsi, šventu gyvenimu – nusipelnęs Viešpaties palankumą. Todėl, kad Dievo Sūnus tapo žmogumi, vienu iš mūsų, tokiu kaip aš, manimi, kad aš tapčiau Dievo vaiku.

“Aš esu pirmas, aš esu paskutinis…“ Viešpats per Izaiją primena savo vardą, kurį buvo apreiškęs per Mozę (žr. Iš 3, 14). Mūsų Viešpats yra. Ne tik buvo, ne tik bus, bet yra dabar, šiuo metu, šią akimirką. Viešpatį nereikia išsikviesti lyg kokį pasakos džiną, kai jo reikia, Viešpats yra.

“… be manęs kito dievo nėra.“ Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis teiginys mums neaktualus, juk negarbinam nei “baalų“, nei medinių, nei varinių, nei kitokių į juos panašių stabų, kuriuos garbino pagonys Izaijo laikais. Tačiau, gerai pagalvojus, stabų, pretenduojančių į dievus, šiandien turbūt ne mažiau negu anuomet, tik jie kitokie, kitaip vadinami. Tokiu stabu gali tapti bet kas, jei tik žmogui tampa svarbesniu už viską – daiktai, prestižas, padėtis visuomenėje, net kiti žmonės ir netgi jis pats.

“Nenusigąskite, nebijokite…“. Klysta tie, kurie mano/sako, kad tikėjimas įkalina žmogų baimėje. Tačiau tikėjimas, priešingai, išlaisvina žmogų iš baimių, prieš kurias nėra jokių priešnuodžių ir skiepų.

“Juk jūs mano liudytojai!“ Pranašo laikais šie žodžiai buvo skirti Izraeliui, tautai, kuri vienintelė tarp visų kitų tikėjo vieną, gyvą Dievą, istorijos Viešpatį. Dabar šiais žodžiais Dievas kreipiasi į mus. Juk tai mes šiandien esam pašaukti liudyti. Ką reiškia būti liudytoju, liudyti? Papasakoti, ką esi matęs, girdėjęs, ką žinai, bent jau ar pažįsti tą ar kitą asmenį. Ar esi girdėjęs (apie) Dievą? Ar esi matęs Dievo veikimą? Ar pažįsti Dievą? Krikščionys nuo pat pirmųjų dienų visais laikais, visose vietose liudijo Viešpatį. Ne vien bažnyčioje, daug dažniau – katorgose, tremtyse, konclageriuose, gulaguose, “pas ciesorius“ etc. Šiandien krikščionių liudijimas pasauliui reikalingas ne mažiau.


10 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“VIEŠPATS matė ir Jam nepatiko, kad nebėra teisingumo“ (Iz 59, 15b)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_59

“VIEŠPATS matė ir Jam nepatiko, kad nebėra teisingumo“ (Iz 59, 15b).

Žmonės gan dažnai klausia: “Kur tas Dievas, kad leidžia tokias baisybes? Kodėl Dievas nieko nedaro?“ Pranašas gi kaltinamąjį (Dievą) ir kaltintojus (žmones) sukeičia vietomis, akcentuodamas tai, kad mes, žmonės, esam atsakingi už tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Ne kas kitas, o mes privalome puoselėti teisingumą. Būtent puoselėti, saugoti, nes jis jau įdiegtas Dievo žmogaus sąžinėje, įrėžtas akmeninėse Dekalogo plokštėse.

“VIEŠPATS matė, kad nebuvo kam pagelbėti, baisėjosi, kad niekas nesikišo“ (Iz 59, 16a).

Mes taip pat baisimės. Baisimės tuo, koks sugedęs pasaulis, baisimės žmonėmis, baisimės netgi Dievu. Dievas gi, anot pranašo, baisėjosi, kad nėra žmonių, kurie įsikištų, kai aplink tiek daug neteisybės. Esame pašaukti į gyvenimą ne tam, kad nedarytume nieko bloga, bet tam, kad darytume gera, kad skleistume gėrį, kad kovotume už teisingumą, kad įsikištume tuomet, kai kiti tik stebi, “kuo čia viskas pasibaigs“…

9 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Iš praeities į ateitį

„VIEŠPATIE, Tu – mano Dievas; garbinsiu Tave, šlovinsiu Tavo vardą, nes Tu įvykdei nuostabius užmojus, visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai, ką prieš amžius nutarei…“ (Iz 25, 1)

Toliau pranašas išvardija Dievo nuveiktus darbus (plg. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_25) ir vėl šlovina.

Gaila žmogaus, kuris meldžiasi tik tada, kai jam ko nors reikia, žmogaus, kurio visos maldos prasideda ir baigiasi: ,,Dieve, duok man…“. Žinoma, mums daug ko reikia, bet žmogus, kuris Dievą tik prašo ir prašo, parodo savo nepasitikėjimą Dievu, kuris žino jo visus poreikius. Ne tik žino, bet ir suteikia viską, ko jam reikia (plg. Jėzaus palyginimą apie lauko gėles ir padangių sparnuočius, Mt 6, 25-34). Jei niekada nesi Dievą garbinęs’šlovinęs, vadinasi, dar nesi tikrai meldęsis.

Pranašas, žvelgdamas į tai, kas vyksta jį supančiame pasaulyje, o galbūt apmąstydamas istoriją, matė ne aklą atsitiktinumą, o kryptingą Dievo veikimą. Gal ir nesunku tikinčiam žmogui atpažinti Dievo ranką, kai gerai sekasi, kai plačiai šypsosi laimė, bet įžvelgti ją tuomet, kai tenka kentėti sukandus dantis, kai iš po kojų slysta žemė, kai atrodo, ,,viskas baigta“, yra sunku. Tam reikia gyvo tikėjimo.

Galiausiai, išvardijęs Dievo darbus, Izaijas staiga prabyla apie ateitį. Lyg ir nieko čia tokio – apie ateitį pakalbam tikriausiai visi. Tačiau pranašas į ateitį žvelgė su viltimi. Kad ir kokia miglota ji būtų, ten, priekyje, yra Dievas. Izaijas žino, kad Dievas yra istorijos – ne tik praeities, bet ir ateities, Viešpats.

7 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Adventas. Antrasis sekmadienis.“… atsitieskite ir pakelkite galvas“ (Lk 21, 28b)

„Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“. (Lk 21, 25-28)

Visiškai neseniai iš pažįstamo žmogaus, kuriam apokaliptinės nuotaikos visiškai svetimos, išgirdau: “Globalinis atšilimas, chaosas politikoje, moralėje ir visose gyvenimo srityse, pandemijos, epidemijos… Gal tikrai jau netoli pasaulio pabaiga?“ Gal ir taip… O gal ir ne…

Šiaip ar taip šiandien daugelis ko nors bijo. Pradedant mažomis, tik mikroskopu įžiūrimomis bakterijomis, baigiant “nebiru“ ar kaip ten tas kosminis kūnas vadinasi.

Skaitant šį Evangelijos pagal Luką fragmentą galime susidaryti nuomonę, esą ir tas prieš porą tūkstančių metų gyvenęs Jėzus iš Nazareto jau buvo užsikrėtęs panašiomis apokaliptinėmis nuotaikomis. Ką ten Jėzus – keletą amžių iki jo gyvenę pranašai jau baugino: “Taip kalba Galybių VIEŠPATS: Dar valandėlė laiko, ir aš sudrebinsiu dangus ir žemę, jūrą ir sausumą…“ (Ag 2, 6).

O vis dėlto Jėzaus ir netgi iki jo gyvenusių pranašų skelbimą apie pasaulio teismą, jei norite – pasaulio pabaigą, prilyginti tuštiems, tegul ir baisiai siaubingiems, plepalams apie tai, kas mus visus greit, 2012-aisiais, 2020-aisiais, o paskui 2121-aisiais ir t.t., ištiks, reikštų nesuprasti esminio skirtumo. Ir Jėzus, ir pranašai apie “tą dieną“ nekalbėjo kaip apie pabaigą, kuri viską užbaigs (žinoma, tragiškai) ir po kurios nebeliks nieko. Jie kalbėjo apie “Viešpaties dieną“, kuri vieniems reikš pralaimėjimą, kitiems, esantiems Dievo pusėje, – pergalę. Taip, tai bus Pasaulio, o kartu ir kiekvieno žmogaus, teismas, po kurio galutinai paaiškės, kas yra kas. Ir tai dar ne viskas. Toji diena reikš Dievo karalystės atėjimą (plg. Lk 21,31) ir išvadavimą jos laukiantiems.

Todėl Jėzus, skirtingai nuo apsišaukėlių “apokaliptikų“ ir tariamų “pranašų“, drąsina: ,,Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk21, 28). Be abejo, jeigu tu išvadavimo ir Dievo karalystės lauki.

“Štai ateina Viešpats jau, / Kas tą linksmą žinią girdi, / Taria: “Jėzau, eikš greičiau, / Štai aš atveriu Tau širdį. / Eikš su savo dosnumu, / Savo meile, gerumu!“ (“Štai ateina Viešpats jau“. Krikščioniškos giesmės)

(Suprantantiems angliškai norėčiau rekomenduoti vieną Advento pamokslą apie baimę: http://faith-theology.blogspot.com/2009/11/be-very-afraid-advent-sermon_29.html)

5 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą