“Tegul visi bus viena!“ (Jn 17, 21)

Sausio 24-ąją, sekmadienį, Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko ekumeninės pamaldos, kuriose drauge meldėsi evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų, Romos katalikų ir “Tikėjimo žodžio“ bažnyčių nariai kartu su savo dvasininkais. Net trys dvasininkai atstovavo Romos katalikams – Rimantas Kaunietis, Regimantas Tubelis ir Jonas Morkvėnas; pamaldose taip pat dalyvavo “Tikėjimo žodžio“ pastorius Ramūnas Jukna, evangelikų reformatų kunigas Raimundas Stankevičius ir evangelikų liuteronų kunigas Arvydas Malinauskas.

Giedojimui vadovavo Romos katalikų bažnyčios jaunimo grupė.

Evangelijos pagal Luką skaitinį apie dviejų Jėzaus mokinių, keliavusių į Emausą, susitikimą su Jėzumi komentavo ir savo mintimis apie šiandieninę krikščionių situaciją pasidalijo kun. R. Kaunietis. Pamaldų rankius pervestas į specialia organizacijos “Gelbėkit vaikus“ sąskaitą, skirtą nuo žemės drebėjimo nukentėjusiems, motinų ir tėvų netekusiems Haičio vaikams paremti.

Deja, dėl šalčio, kuris prasiskverbė ir į bažnyčios vidų, nepavyko fotoaparatu užfiksuoti nė vieno pamaldų momento… O vis dėlto svarbiausia ne nuotraukos. Žymiai svarbiau tai, kad skirtingų konfesijų krikščionys meldžiasi kartu, draugauja ir tikisi, jog ši bendrystė išliks ir maldų už krikščionių vienybę savaitei pasibaigus. Melskime, kad Šventoji Dvasia neleistų pamiršti, kad, nepaisant mūsų skirtumų, esame vienos šeimos vaikai, o kuo labiau artėjame prie Jėzaus, tuo labiau artėjame ir prie savo brolių ir sesių.

Kai vanduo tampa vynu

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. (Jn 2, 1-11)

Pagaliau Evangelija numalšina stebuklų ar bent jau kalbų apie stebuklus išsiilgusio žmogaus troškulį. Jėzus minėtame skaitinyje, kurį bažnyčiose girdime šį sekmadienį, jau nebe mažas vaikas, o solidus vyras, galingas stebukladaris. Toks, kokio daugeliui reikia. Dauginantis duoną ir žuvis, gydantis neišgydomus ligonius, nuraminantis šėlstančias audras, net prikeliantis mirusius, o vienu rankos mostu prėską vandenį paverčiantis svaiginančiu vynu. Čia tai bent. Ne blogiau už Deividą Koperfildą. Mostas kairėn, mostas dešinėn, ir pasaulis virsta rojum, o žmogaus gyvenimas – nesibaigiančia puota, kur nestinga nei gardžių valgių, nei gėrimų, nei kitų linksmybėms būdingų atributų…

Deja, taip nėra. Stebuklai, tiesa, vyksta ir toliau, ir visiškai čia pat, tarp mūsų, ne tik per šventes, bet ir kasdienybėje. Dažniausiai kasdienybėje. Todėl ne visuomet juos pastebim. Juolab, kad nutinka jie dažniausiai netikėtai, ne pagal mūsų užsakymus, pageidavimus ir užgaidas. Ir ne mums palinksminti ar išgąsdinti, ne kasdienybei paįvairinti, o tam, kad juos skaitytume. Juk Evangelijoje pagal Joną stebuklai, kuriuos darė Jėzus, turbūt ne šiaip sau vadinami ženklais. Taip pat ir šis, įvykęs Galilėjos Kanoje, vestuvėse.

Vanduo virsta vynu… Nebūtina tapti Rašto aiškintoju, kad suprastum, jog Evangelija pagal Joną ne tokia kaip kitos trys. Vienas iš skirtumų yra tai, kad joje nemažai simbolių. Pavyzdžiui, tokie įprasti žodžiai kaip “šviesa“, “tamsa“, “vanduo“, “duona“ čia reiškia daugiau negu kasdieninėje kalboje. Ir vestuvės Kanoje – ne šiaip sau puota. Kaip ir vandens tapimas vynu.

Beje, ar kada nors atkreipėte dėmesį į tai, kas per vanduo Jėzaus galia tapo vynu? Ne gėrimui vestuvių svečiams pastatytas, o ritualiniam apsiplovimui. Tam, kad vestuvių dalyviai sėstų prie stalo švarūs ritualine prasme, kas jiems, be abejo, buvo labai svarbu. (Užtenka prisiminti epizodą iš Evangelijos pagal Matą arba Markų, kuriame Rašto aiškintojai ir fariziejai bara Jėzų už tai, kad jo mokiniai “laužo prosenių paprotį“, t.y., “prieš valgį nesimazgoja rankų“.)

Evangelija pagal Joną byloja, kad Jėzus ne šiaip sau vandenį pavertė vynu, o simbolinius ritualus, kurie, anot jų autorių, pradžiugina Dievą, pakeičia į tai, kas teikia džiaugsmą žmogui. Žmogus yra svarbiau ne tik už visus ritualus ir tradicijas, bet ir už šabą, laikomą tabu. (Apie tai galime skaityti kituose Evangelijos epizoduose.)

Ir dar. Jėzaus galia ne tik vanduo Galilėjos Kanoje virto vynu, bet ir mūsų “pilka“ kasdienybė virsta Jėzaus prisikėlimo švente, gėrio pergale prieš blogį, šviesos – prieš tamsą, gyvybės – prieš mirtį. Tikriausiai šis Jėzaus ženklas Evangelijoje pagal Joną neatsitiktinai paminėtas pirma visų kitų. Jėzus yra Mesijas. Tas, kuris atnešė gerąją naujieną, džiaugsmingą žinią, dangų į žemę.

Kai išminčiai suklumpa prieš vaiką

Šiemet eilinį kartą įsitikinau: kartok nekartojęs žmonėms, kad gimusio Mesijo pagarbinti į Betliejų iš “Rytų šalies“ atvyko ne trys karaliai, o išminčiai (ir dar nežinia, ar trys), daugeliui tai nė motais. Klausk neklausęs, kiek karalių šioje istorijoje mini Matas (Mt 2, 1-12; žr. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Mt_2 ), kasmet išgirsi tą patį: tris. O prieš keletą metų išgirdau: penkis. Iš kur tie penki? Nagi tie trys iš rytų, karalius Erodas ir žydų karalius, Jėzus…

Reikia mums tų karalių nors tu ką. Kaip ir “žvaigždžių“ ar “dievų“, kuriuos galėtume nešioti ant rankų. Ir Dievo-vaiko įvaizdis mums mielas nebent tik per Kalėdas – toks ramus, nė iš tolo nepanašus į rūstų pasaulio teisėją. Bet Kalėdos lieka praeity, ir mes vėl sugrįžtam prie mums “suprantamesnio“ Dievo-karaliaus įvaizdžio, žinoma, su visais “standartiniais“ valdovo atributais. Karaliams tarnaujama, keliaklupsčiaujama, pataikaujama, jų bijoma, jiems stengiamasi įsiteikti, pelnyti jų palankumą etc. Vadinasi, toks ir Dievas…

Laimė, kad Evangelija net ir tada, kai bažnyčiose nelieka nei vadinamųjų “tvartelių“ ar prakartėlių, nei eglučių ir kitų kalėdinių dekoracijų, kai Dievui grąžiname visą laikinai išsižadėtą amuniciją, primena, kad Dievas tapo žmogumi ne tik Kalėdoms, kad Dievu-vaiku taip greit kaip Kalėdų eglutė neatsikratysim.

Aukščiau nurodytame Evangelijos pagal Matą epizode pasakojama apie tai, kaip nežinomi išminčiai iš nežinomos rytų šalies sukorė netrumpą kelio gabalą į Jeruzalę, kad pagarbintų gimusį Mesiją. Galiausiai, sužinoję, kad Mesijas turėjęs gimti Betliejuje, nukeliauja, vedami paslaptingos žvaigždės, į Betliejų, ten randa kūdikį su motina, jį pagarbiona ir įteikia savo simbolines dovanas.

Ne toks jau ilgas pasakojimas sukelia tiek minčių, kad jų pakaktų išsamiam traktatui.  Kad ir apie astrologijos vietą gyvenime. Arba apie tai, kodėl išminčiai pirmiausia keliavo būtent į Jeruzalę. Arba apie kelrodes žvaigždes žmogaus gyvenime ir apie tikrąją išmintį. Žinoma, ir apie simbolinę ausko, smilkalų ir miros reikšmę. Be abejo, ir apie pranašystę, skelbusią, kad Mesijas turėsiąs gimti Betliejuje. Tiesa, ir apie pirmąjį pagonių susitikimą su Mesiju, ir apie Gerąją naujieną pagonims. O gal ir apie tai, kiek šis įvykis yra istorinis ir kiek simbolinis…

Apsistokim šįsyk ties vienu sakiniu. “Įžengę į namus, pmatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 11a). Ne toks jau didelis skirtumas, kas – karaliai ar išminčiai – pagarbino kūdikį. Svarbiausias asmuo šioje istorijoje – ne išminčiai, ne Erodas, o kūdikis. Tas, kuris ano meto visuomenėje buvo beteisis. Mesijas? Betgi jam ant kaktos tai nebuvo nurodyta… Nebuvo tas vaikas dar nei stebuklo jokio padaręs, nei vieno žmogaus nebuvo išgydęs, nei prisikėlęs iš kapo… Garbinti juk reikia tuos, kurie galingi, turtingi, įtakingi, žinomi, o čia tik vaikas, nei galingas, nei turtingas, nei įtakingas. Dar daugiau, kaip Vittorio Messori knygoje “Hipotezės apie Jėzų“ (verta perskaityti) rašo, “iš nusigyvenusios giminės“ (tokia išvada peršasi, pasidomėjus Jėzaus kilmės knygoje (Mt 1, 1-16) išvardytais jo protėviais, ypač moterimis).

Nelogiška, vertinant “sveiku protu“, vadovaujantis mūsų “žaidimo taisyklėmis“, bet toks jau mūsų Dievas. Ne tik tapęs žmoguimi, bet tapęs kūdikiu, vaiku. Atsidavęs, kaip kažkas vaizdžiai yra pasakęs, į mūsų rankas. Tam, kad būtų su mumis. Ne ten, aukštai, ne tada, kai mus išneš kojom į priekį, o jau čia ir dabar. Gimęs tvarte, miręs ant kryžiaus. Tokia dieviška išmintis, nepavaldi žmogaus logikai.

Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo: “Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims mžemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo…“ (1 Kor 1, 27-28)

Atpažinti tokį Mesiją/Gelbėtoją – Dievą su mumis, beginklį, beteisį, Dievą-vaiką, ant motinos kelių, nukryžiuotą – daug sunkiau negu įžvelgti Dievą dangaus skliaute. Tam reikia ne šiaip sau išminties, neužtenka nei filosofijos ir teologijos. Reikia kažko daugiau…

“Viešpatie, mūsų Dieve, koks nuostabus Tavo vardas visoje žemėje!“ (Ps 8)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Ps_8

(mūsų galaktikos centras. foto iš http://www.nasa.gov)

Žmogus, sudėjęs šią psalmę, žvelgdamas į jį supantį pasaulį, dangų, žvaigždes, gyvūnus, vaikus, už viso to, ką regėjo, matė Dievą.

Paradoksas. Žvelgdamas į tai, kas jį supo, regėjo, viena vertus, daug mažiau negu šia ndien regime mes. Psalmistas regėjo, geriausiu atveju, vieną kitą kaimyninę šalį. Mes šiandien galim regėti visą pasaulį. Žvelgdamas į dangų, matė žemę nuo horizonto iki horizonto gaubiantį dangaus skliautą. Mes matom nepalyginimai daugiau – ne tik blyksinčius taškelius virš galvos, bet ir planetas, tolimas galaktikas etc. Psalmistas regėjo įvairius gyvūnus, žuvis, paukščius, mes gi matom daug daugiau – mikrobus, atomus ir elektronus, lėktuvus, kosminius laivus, juodąsias skyles…  Kita vertus, už viso to, ką pajėgė aprėpti jo žvilgsnis, anas žmogus įžiūrėjo Dievą. Ne tik įžiūrėjo, atpažino, bet ir šlovino. Šiandien dažnas žmogus, matantis lyg ir daugiau už anuos savo protėvius, už to “daugiau“ nemato nieko.

Ir dar vienas paradoksas. Psalmistas kartu su savo amžininkais, regėdami tai, kas juos supa čia, žemėje, ir ten, aukštai, giedojo apie Dievą, kuris taip nuostabiai viską sukūrė, nors to “visko“ matė mažiau už mus. Mes gi matom daug daugiau, bet dažniausiai giedam apie save, šlovinam save…