Kai vanduo tampa vynu

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. (Jn 2, 1-11)

Pagaliau Evangelija numalšina stebuklų ar bent jau kalbų apie stebuklus išsiilgusio žmogaus troškulį. Jėzus minėtame skaitinyje, kurį bažnyčiose girdime šį sekmadienį, jau nebe mažas vaikas, o solidus vyras, galingas stebukladaris. Toks, kokio daugeliui reikia. Dauginantis duoną ir žuvis, gydantis neišgydomus ligonius, nuraminantis šėlstančias audras, net prikeliantis mirusius, o vienu rankos mostu prėską vandenį paverčiantis svaiginančiu vynu. Čia tai bent. Ne blogiau už Deividą Koperfildą. Mostas kairėn, mostas dešinėn, ir pasaulis virsta rojum, o žmogaus gyvenimas – nesibaigiančia puota, kur nestinga nei gardžių valgių, nei gėrimų, nei kitų linksmybėms būdingų atributų…

Deja, taip nėra. Stebuklai, tiesa, vyksta ir toliau, ir visiškai čia pat, tarp mūsų, ne tik per šventes, bet ir kasdienybėje. Dažniausiai kasdienybėje. Todėl ne visuomet juos pastebim. Juolab, kad nutinka jie dažniausiai netikėtai, ne pagal mūsų užsakymus, pageidavimus ir užgaidas. Ir ne mums palinksminti ar išgąsdinti, ne kasdienybei paįvairinti, o tam, kad juos skaitytume. Juk Evangelijoje pagal Joną stebuklai, kuriuos darė Jėzus, turbūt ne šiaip sau vadinami ženklais. Taip pat ir šis, įvykęs Galilėjos Kanoje, vestuvėse.

Vanduo virsta vynu… Nebūtina tapti Rašto aiškintoju, kad suprastum, jog Evangelija pagal Joną ne tokia kaip kitos trys. Vienas iš skirtumų yra tai, kad joje nemažai simbolių. Pavyzdžiui, tokie įprasti žodžiai kaip “šviesa“, “tamsa“, “vanduo“, “duona“ čia reiškia daugiau negu kasdieninėje kalboje. Ir vestuvės Kanoje – ne šiaip sau puota. Kaip ir vandens tapimas vynu.

Beje, ar kada nors atkreipėte dėmesį į tai, kas per vanduo Jėzaus galia tapo vynu? Ne gėrimui vestuvių svečiams pastatytas, o ritualiniam apsiplovimui. Tam, kad vestuvių dalyviai sėstų prie stalo švarūs ritualine prasme, kas jiems, be abejo, buvo labai svarbu. (Užtenka prisiminti epizodą iš Evangelijos pagal Matą arba Markų, kuriame Rašto aiškintojai ir fariziejai bara Jėzų už tai, kad jo mokiniai “laužo prosenių paprotį“, t.y., “prieš valgį nesimazgoja rankų“.)

Evangelija pagal Joną byloja, kad Jėzus ne šiaip sau vandenį pavertė vynu, o simbolinius ritualus, kurie, anot jų autorių, pradžiugina Dievą, pakeičia į tai, kas teikia džiaugsmą žmogui. Žmogus yra svarbiau ne tik už visus ritualus ir tradicijas, bet ir už šabą, laikomą tabu. (Apie tai galime skaityti kituose Evangelijos epizoduose.)

Ir dar. Jėzaus galia ne tik vanduo Galilėjos Kanoje virto vynu, bet ir mūsų “pilka“ kasdienybė virsta Jėzaus prisikėlimo švente, gėrio pergale prieš blogį, šviesos – prieš tamsą, gyvybės – prieš mirtį. Tikriausiai šis Jėzaus ženklas Evangelijoje pagal Joną neatsitiktinai paminėtas pirma visų kitų. Jėzus yra Mesijas. Tas, kuris atnešė gerąją naujieną, džiaugsmingą žinią, dangų į žemę.