Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Kuo gyvas žmogus?

“Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“

Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“

Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“
Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.“ (Lk 4, 1-13)
___________________________________________________________________________________________
Tikriausiai neatsirastų daug žmonių, manančių, kad šis Evangelijos pagal Luką pasakojimas – žurnalisto reportažas iš įvykio vietos… Biblija nėra istorijos ar kokio kito mokslo vadovėlis. Lygiai kaip nėra ji nukritusi tiesiai iš dangaus. Tačiau tai jokiu būdu nemenkina jos kaip Dievo Žodžio vertės.

Taigi vėl Gavėnia, vėl Jėzaus gundymo istorija. Dietrichas Bonhoefferis šią istoriją yra sugretinęs su kita Biblijoje esančia gundymo istorija, su ta, kurioje dalyvavo mūsų protėviai. Palyginęs šias dvi istorijas D. Bonhoefferis rašė (atsiprašau, paraidžiui nepacituosiu): “Jei mumyse gundomas Adomas, jis pralaimės. Jei mumyse gundomas Jėzus – jis triumfuos.

Gundomi buvo ne tik mūsų protėviai (pirmieji, antrieji etc.), gundomas buvo ne tik Jėzus, gundomi esam visi. Kiekvienas. Kasdien. Toks jau mūsų gyvenimas, ir niekur nuo jo nepabėgsim. Kiekvieną kartą skaitydamas tragišką pirmųjų žmonių istoriją, atpažįstu pats save. Juk tai – ne tik ano Adomo, ne tik anos Ievos, gyvenusių nežinia kada, istorija. Tai mano paties istorija. Juk tai aš praradau Rojų. Juk tai aš pasijutau nuogas (nuogumas – gėda, silpnumas). Juk tai aš nusidėjęs slėpiausi nuo manęs ieškančio Dievo. Juk tas Adomas tai aš.

Atpažįstu save ir Jėzaus gundymo dykumoje istorijoje. Tik, savaime suprantama, ne Jėzaus asmenyje. Atpažįstu save dykumoje ir gundymuose. Dykumoje, nes praradęs Dievo palaimintą gyvenimą atsidūriau sausoje, nederlingoje dykumoje. Gundymuose, nes ne vieną kartą norėjau turėti daugiau negu reikia (“paversk šituos akmenis duona“) ir būti valdovu (“duosiu tau visą jų valdžią ir didybę“), o ir Viešpatį kažkada, atrodo, norėjau išbandyti (“Jis palieps savo angelams sergėti tave“).

Kaip būtų puiku pasigirti, kad ir aš taip tvirtai, kaip Jėzus, atsispyriau pagundoms, kad ir aš likau toks ištikimas Dievui, negalėčiau… Pralaimėjau ne kartą. Net ir tvirtai pasiryžęs daugiau nepasiduoti, vėl puoliau. Ir vėl…

Toks jau tas, anot apaštalo Pauliaus, “senasis žmogus“: “… aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu…“ (Rom 7, 18-19). Toliau tame pačiame laiške Paulius rašo: “Vargšas aš žmogus!“

Ne mažesnis vargšas ir aš. Tai kas gi toliau? Ogi kryžius. Tas pats, ant kurio nukryžiuotasis šalia Jėzaus Golgotos kalne maldavo: “Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42)

O pabaigai dar viena mintis. Jėzaus gundymų scena prasideda trumpu įvadu: “Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą…“ Kadaise teko girdėti vieną kunigą pamokslo metu aiškinant, esą Jėzų po dykumą vedžiojo piktoji dvasia – taip, Jėzus buvo kupinas Šventosios Dvasios, bet toji dvasia, kuri jį vedžiojo po dykumą, “nebuvusi“ šventa. Matyt šiam žmogui buvo pernelyg sunku suprasti, kaipgi Šventoji Dvasia galėjo taip “negražiai“ pasielgti su Jėzumi, užuot saugojusi, kaip tie angelai, kad Jėzus “neužsigautų kojos į akmenį“, ėmė ir išvedė jį dykumon, kad būtų gundomas…

Manau, kad būtent šis “įvadas“ apie Šventąją Dvasią yra ypač svarbus. Ji ne tik buvo kartu su Jėzumi. Ji yra ir su mumis (“Argi nežinote, kas esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“, 1 Kor 3, 16). Ji neapleidžia ir mūsų net dykumoje, net ir didžiausių pagundų metu, net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

21 vasario, 2010 - Posted by | Biblija, mintys | , , ,

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: