Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“…jei šitie tylės, akmenys šauks“ (Lk 22, 40)

…Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’“.
Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.
Jie šaukė:
„Garbė karaliui, kuris ateina
Viešpaties vardu!
Ramybė danguje,
šlovė aukštybėse!“
Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Evangelija pagal Luką 19, 28-40)
___________________________________________________________________________________________
Skaitant Jėzaus įžengimo į Jeruzalę istoriją, ne kartą kilo klausimas, kodėl Jėzus, ne tik pats nereiškęs pretenzijų į jokius titulus, bet ir pasislėpęs nuo juo susižavėjusių ir karaliumi sumaniusių paskelbti žmonių (plg Jn 6, 15), draudęs savo mokiniams skelbti, kad jis yra Mesijas (plg Mt 16, 20), tąsyk visai mielai leidosi būti sutiktas kaip karalius.

“Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Lk 19, 38), – džiūgavo mokiniai ir jam prijaučiantys, o Jėzui tai, atrodo, visai patiko, juolab, kad į fariziejų prašymą sudrausminti jį pasitinkančius žmones, Jėzus atsakė: “Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!“ (Lk 19, 40).

Dar daugiau – Jėzus pats buvo šios triumfo eisenos, nors ir neprilygstančios romėnų karžygių ir valdovų paradams, iniciatorius, nurodęs mokiniams parūpinti jam “transporto priemonę“, ant kurios turėsiąs įjoti į šventąjį miestą.

Tačiau būtent ši “transporto priemonė“ ir padeda rasti atsakymą į klausimą, kodėl Jėzus iš Nazareto sutiko būti priimtas Jeruzalėje kaip vaduotojas, karalius, mesijus. Žinoma, ši eisena yra pranašo Zacharijo, gyvenusio dar gerokai iki Jėzaus gimimo, žodžių išsipildymas: “Didžiai džiūgauk, Ziono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). Tačiau ne tik. Taip, Jėzus įjojo į Jeruzalę kaip vaduotojas. O vis dėlto padarė tai skirtingai nei visi kiti vaduotojai ir valdovai, kurie paraduose ir triumfo eisenose siekia, visų pirma, pademonstruoti savo galią.

Jėzaus įžengimas į Jeruzalę yra kitokio valdovo/vaduotojo ir kitokios galios demonstracija. Šis valdovas atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (plg. Mk 10, 45). Būti ištikimas Dievo valiai ir žmonėms – pavargusiems, paklydusiems, nusikaltusiems, savo ir kitų gyvenimą pavertusiems pragaro prieangiu, o gal ir pačiu pragaru. Tam, kad jie pažintų Dievą ir jiems skirtą amžinąjį gyvenimą. Jo galia – meilė ir gailestingumas. Meilė, kuri ne vienadienė, ne toji, kuri, anot rašytojo, trunka “trejus metus“, o stipresnė už mirtį (plg. Jn 15, 13), ir gailestingumas, kuris didesnis už didžiausią nuodėmę.

Reklama

kovo 26, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

“Vienas žmogus turėjo du sūnus…“ (tęsinys)

Dažnai bijomasi pabrėžti Dievo gerumą ir gailestingumą gailestingumą. Skubama priminti, kad Dievas yra ir teisingas bei griežtas, tarsi nuogąstaujant, kad jeigu apie Jo meilę bus kalabama pernelyg daug, žmonės nebejaus pareigos gyventi kitaip, naujai, teisingiau, sąmoningiau ir dorovingiau. Tačiau Evangelija sako, kad žmogus keičia savo gyvenimą, mąstyseną ir atsiverčia į gėrį ne ujamas, baramas, badžiamas, o supratęs esąs mylimas, nepaisant jo nuodėmingumo.

<…>

Šių laikų žmogus negrįš prie gyvojo vandens šaltinių, neims gyventi teisingai, jei ir toliau nenustosime badyti į jį pirštu, smerkti jo paklydimų ir skaičiuoti jo kaltės dalį visose negatyviose šiuolaikinio pasaulio situacijose. Bažnyčia geriau atlieka savo misiją elgdamasi kaip šiame palyginime aprašomas tėvas. Mes, šių dienų krikščionys, turėtume labiau negu bet kada jausti primygtinį Tėvo meilės kvietimą pulti ant kaklo moderniajam žmogui ir apkabinti jį taip, kad jis pajustų meilės, kuria pasaulį mumyse myli Kristus, krūvį (plg Jn 15, 12). Tada mūsų bėgimas link amžininko, mūsų puolimas ant kaklo žmogui, grįžtančiam iš nusižeminimo ganyklų, bus panašus į šiltą tėvo sūnui skirtą gestą.

<…>

Aišku, kad tokia elgsena mums brangiai kainuoja. Mums patiems ji reiškia prisikėlimą, kankinystę, gebėjimą peržengti pačius save. Tačiau aišku, kad toks poelgis rodo mus esant teisingame kelyje ir kad evangelizacijos būdas dera su Tuo, kuris buvo mums apreikštas. Mus ištikęs meilės šiuolaikiniam žmogui nerimas reiškia, kad esame apimti tikrai dieviškos meilės. Tėvo puolime sūnui ant kaklo telpa visa Dievo ir žmonių istorija.

kovo 17, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

“Vienas žmogus turėjo du sūnus…“ Lk 15, 11

1 Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. 2 O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. 3 Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: 4 „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! 5 Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių 6 ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ 7 Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“.

8 „Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? 9 Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. 10 Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.

11 Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. 12 Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. 13 Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

14 Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. 15 Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. 16 Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. 17 Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! 18 Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. 19 Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ 20 Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. 21 O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ 22 Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas![i4] 23 Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! 24 Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

25 Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. 26 Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. 27 Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. 28 Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. 29 O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. 30 Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’. 31 Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. 32 Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“
___________________________________________________________________________________________
Siūlau trumpą ištrauką iš Marko Ivano Rupniko, teologo ir dailininko, knygos “Ir puolė jam ant kaklo“ (1999, Vilnius. Vertė R. Meškėnas).

Yra dvi pagrindinės nusidėjėlių rūšys: tai įprastai tokiais laikomi asmenys, kurie vagia, daro bloga, kurie pasitiki vien turtu, asmenys, kurie pasidavę kūno aistrų valdžiai, pykstantys, geriantys, besimušantys, žudantys… Tai tie, kuriuos sutinkame Evangelijos pagal Luką 15 skyriaus pradžioje, susirinkusius apie Kristų, kurie buriasi aplink norėdami Jį išgirsti, galbūt paliesti – jei ne Jį patį, tai gal bent Jo apsiausto kraštą. Šitie pažįsta blogio naktį, vienatvę ir pažeminimą, kuriuos žmogaus viduje sukelia nuodėmė. Šios rūšies nusidėjėliai yra taip savo nuodėmių nualinti, kad tampa nepakeliami ir patys sau. Jei nuodėmė ir gali būti patraukli, buvimas joje yra dusinantis. Nusidedama norint kažką gauti, įrodyti, pajausti. Tačiau ištikta dar vienos nuodėmės, širdis dar labiau susitraukia.. Suprantama tad, kodėl būtent šie žmonės yra susirinkę apie Kristų. Patyręs nuodėmės naktį, laukia aušros kaip kad dykumoje pasiklydęs laukia pasigirstant vandens čiurlenimo. Evangelijoje Kristus yra vadinamas ,,nusidėjėlių draugu“ (Mt 11, 19; Lk 7, 34-35). jis įsiverždavo į jų vienatvę, perplėšdavo jų ilgas naktis, valgydavo su jais ir sakydavo esąs atėjęs būtent dėl jų, dėl sergančių, o ne dėl sveikųjų.

Yra ir kita nusidėjėlių rūšis. Tai įsitikinusieji, jog jie tokie nėra. Jei tariasi esą teisūs ir nejaučia širdyje gyvybinio poreikio atsiversti. Tai puikiai besijaučiantys žmonės, suvaldę ir patį Dievą bei sumažinę Jį iki tam triko įstatymo, ritualo, įpročio. Laikydamiesi taisyklės, gyvendami pagal iš anksto nustatytas klišes, jie įsivaizduoja esą išteisinti ir jaučiasi galį iš savo tariamo tobulumo bokšto visus teisti. Tai žmonės, kurie tariasi esą geri, kurie mano esą bendrystėje su visais, taip pat ir su Dievu, tačiau iš tikrųjų yra absoliučiai vieniši, užsidarę savo protavimo schemose ir savo narcisistinėje psichikoje. Šitie žmonės tariasi savo sugebėjimais valdą Dievą. iš tikrųjų, iš savo egoizmo jie pasidarė stabą su religine etikete. Nėra blogesnio užsidarymo nei tas, kurį sukelia klaidingas religingumas, kai yra einama paskui savo valią įsitikinus, kad sekama dieviškąja, kai laikomasi savo pačių susikurto įstatymo, tikint, kad jis yra duotas Dievo… Tai tos rūšies žmonės, kuriuos randame skyriaus pradžioje, kurie iš tolo murma, kaltindami Kristų, kad Jis priimąs nusidėjėlius ir valgąs su jais. Tai jiems Kristus skiria tris gailestingumo palyginimus. Tai kaip tik tie, kuriuos ganytojas palieka dykumoje, kad pats galėtų eiti ieškoti pasiklydusios avies.

kovo 16, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Žodis Dievui iš širdies gilumos

Norėčiau pasidalyti Sigito Gedos verstais Grigoro Narekaci “Sielvartingais giedojimais“. Tiesa, šįsyk tik vienu “giedojimu“, gal kada patalpinsiu čia ir daugiau. Gavėnios metui, manau, tinka. Atradau juos prieš dešimt metų, giliai smigo į dūšią. Nepatinka man melstis svetimais žodžiais, kad ir kokie gražūs jie būtų, bet čia kas kita. Ypač šis “giedojimas“, kurį kažkada jau buvau beišmokstąs atmintinai…

Žodis Dievui iš širdies gilumos

Balsą savo širdies ir graudžią dejonę
Tau aukoju, reginčiam paslaptį šventą,
Į nevilties liepsnas, kurios alina sielą,
Savo tamsių geidulių vaisių, visa tai,
Kas man audrina sielą,
Sava valia pasmilkęs siunčiu.

Išvysk ir užuosk, Mielširdingas,
Meile daug didesne, negu dūmai tirštieji,
Kylantys nuo aukos, Tau skirtos.
Priimk šitą trumpą ištarmių kalbą
Maloningai, be pykčio,
Iš slaptos mano proregių celės
Tepakils ji nedelsiant ligi Tavęs
Tarsi svylantis mano nuodėmių taukas, –
Laisva šitų žodžių auka.

Ir kada imsiu aš, besimelsdamas, ginčytis,
Tenepasirodys ji Tau, Galingasai, niekinga,
Kaip Jokūbo rankų gręžiojimas,
Priekaištingas Izaijo skundas,
Babilono nusikaltimai,
Apreikšti septyniasdešimt antroje psalmėje.

Tebūnie ji priimtina Tavo valiai,
Kaip kad smilkalai kvapūs,
Rūkomi Saliamono šventykloj,
Prie altoriaus, Dovydo atstatyto,
Iš nelaisvės namų sugrąžinto, –
Tai paklydusios sielos grįžimas.

Tačiau Teismo ir Tavojo atpildo balsas,
Nugriaudėjęs skardžiai slėny,
Vėl supurto mane, –
Jau dabar aš jaučiu kalvarijų rūstį, –
Nerimas, sumaištis, kur apims mano sielą,
Dorų ir piktų minčių spiečius,
Žvanga kardai, kalavijai,
Paversdami mane mirties belaisviu,
Kaip kad andai,
Kol aplankė Tavoji palaima,
Kurią aukščiausias apaštalas Paulius,
Sugretinęs su Mozės įstatymais,
Išsirinko kaip pačią geriausią.

Betgi Teismo diena netoli jau,
Kaip Rašte pasakyta,
Juozapoto pakalnėje, Kedrono slėny –
Tam mažam pasimatymo plote
Ji apreikš amžinybę, –
Dievžmogio amžius visai netoli,
Ir užklups mane dar labiau prasikaltusį.
O ir nuodėmės mano – didesnės
Nei visų edomiečių, filiestiečių, laukinių tautų,
Kurias andai ištiko Jo bausmės delnas.

Bet jų nuobaudai buvo laikinas laikas,
Mano prakeiksmo laikas
Nežinia kada baigsis.
Siaubas, duobė ir kilpa ant kaklo, –
Kaip kad pranašas ir apaštalas kalba,
Negailestingai ir staigiai užklupę prie durų,
Lems man amžiną gėdą.

Vien tik Tu nepasiekiamoj savo aukštybėj
Stebuklingai gali sutaisyt man gydantį gėrimą
Ir ištraukt abejojančias, besiblaškančias sielas,
Atpirkėjau visuotinis, neišsakomoj šlovėj amžiais giriamas.
Amen.

(Grigoras Narekaci “Sielvartingų giedojimų knygos“, vertė S. Geda, 1999)

kovo 5, 2010 Posted by | mintys | Parašykite komentarą