Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Vienas žmogus turėjo du sūnus…“ (tęsinys)

Dažnai bijomasi pabrėžti Dievo gerumą ir gailestingumą gailestingumą. Skubama priminti, kad Dievas yra ir teisingas bei griežtas, tarsi nuogąstaujant, kad jeigu apie Jo meilę bus kalabama pernelyg daug, žmonės nebejaus pareigos gyventi kitaip, naujai, teisingiau, sąmoningiau ir dorovingiau. Tačiau Evangelija sako, kad žmogus keičia savo gyvenimą, mąstyseną ir atsiverčia į gėrį ne ujamas, baramas, badžiamas, o supratęs esąs mylimas, nepaisant jo nuodėmingumo.

<…>

Šių laikų žmogus negrįš prie gyvojo vandens šaltinių, neims gyventi teisingai, jei ir toliau nenustosime badyti į jį pirštu, smerkti jo paklydimų ir skaičiuoti jo kaltės dalį visose negatyviose šiuolaikinio pasaulio situacijose. Bažnyčia geriau atlieka savo misiją elgdamasi kaip šiame palyginime aprašomas tėvas. Mes, šių dienų krikščionys, turėtume labiau negu bet kada jausti primygtinį Tėvo meilės kvietimą pulti ant kaklo moderniajam žmogui ir apkabinti jį taip, kad jis pajustų meilės, kuria pasaulį mumyse myli Kristus, krūvį (plg Jn 15, 12). Tada mūsų bėgimas link amžininko, mūsų puolimas ant kaklo žmogui, grįžtančiam iš nusižeminimo ganyklų, bus panašus į šiltą tėvo sūnui skirtą gestą.

<…>

Aišku, kad tokia elgsena mums brangiai kainuoja. Mums patiems ji reiškia prisikėlimą, kankinystę, gebėjimą peržengti pačius save. Tačiau aišku, kad toks poelgis rodo mus esant teisingame kelyje ir kad evangelizacijos būdas dera su Tuo, kuris buvo mums apreikštas. Mus ištikęs meilės šiuolaikiniam žmogui nerimas reiškia, kad esame apimti tikrai dieviškos meilės. Tėvo puolime sūnui ant kaklo telpa visa Dievo ir žmonių istorija.

17 kovo, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą