Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Jo čia nėra, jis prisikėlė“ Lk 24, 5-6

Grigalius Nazianzietis (IV a.) yra pasakęs: “Buvau sukurtas pagal dievišką atvaizdą, bet nesugebėjau jo išsaugoti. Dievas įsikūnijo, kad atkurtų šį prarastą atvaizdą ir mirtingą žmogų aprengtų nemirtingumu“.

Vos prieš tris su puse mėnesio šventėme Kalėdas, o jau Velykos. Dvi krikščionims svarbiausias šventes skiria labai trumpas laiko tarpas, tarsi neleisdamas pamiršti, kad Jėzaus gimimas ir prisikėlimas yra neatskiriami Išganymo istorijos įvykiai.

Nutraukęs ryšį su Dievu, pasirinkęs gyvenimą pagal savo, o ne Kūrėjo, valią, praradęs Dievo paveikslą savyje, žmogus – ne tik Adomas su Ieva, bet kiekvienas (“Nėra teisaus, nėra nei vieno“, Rom 3, 10; plg. Ps 14, 1-3) – mirė. Maištas prieš gyvybės Kūrėją neišvengiamai baigėsi maištu prieš gyvybę, o tai neišvengiamai nuvedė į mirtį, nes žmogus pats iš savęs gyvybės/gyvenimo neturi.

Aštuntajame amžiuje gyvenęs Izaokas Ninivietis (dar vadinamas Izaoku Siriečiu, VII a,) rašė: “Tave [Dieve] palikau. Tu manęs neišsižadėjai. Nutolau nuo Tavęs, atėjai manęs ieškoti“.

Kalėdos primena, kad Dievas atėjo ieškoti pasitraukusio, nuodėmę ir mirtį pasirinkusio žmogaus. Ne grasindamas, ne priversdamas nori-nenori sugrįžti atgal, bet prabildamas į jį meilės kalba, kviesdamas rinktis laimę, o ne nuodėmę, gyvenimą, o ne mirtį: “Daugel kartų ir įvairias būdais Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų…“ (Hbr 1, 1-2).

Deja, nuodėmės gniaužtai pernelyg stiprūs, kad žmogus imtų ir tuojau sugrįžtų pas Dievą, nuo kurio buvo atsiskyręs. Bedugnė, atsiradusi tarp žmogaus ir Dievo, pernelyg gili ir plati, kad žmogus ją peržengtų. Reikėjo jėgos, kuri būtų galingesnė už nuodėmę ir jos “geluonį“ – mirtį (plg. 1Kor 15, 56). Ne griaunančios ir naikinančios, o kuriančios, prikeliančios; ne į blogį atsakančios blogiu, o absoliutaus gėrio; ne neapykantos ir priešiškumo, o meilės. Žmogus tam per silpnas, bet ne Dievas.

Todėl tarp Kalėdų ir Velykų, tarp Dievo Sūnaus gimimo ir pergalės prieš nuodėmę/mirtį, išmušė Didžiojo penktadienio valanda. Triumfuoja blogis. Mirtis kėsinasi sunaikinti viską, ne tik žmogų, bet ir Dievą, ne tik trapią gyvą (laikinai) būtybę, bet ir jos Kūrėją, Šaltinį. Kita vertus, Dievas, tapęs mirtingu žmogumi, pats pasirinko šį kelią. Meilės, kuri stipresnė už mirtį, kelią. Giesmių giesmėje sakoma: “Meilė galinga lyg mirtis“. Jėzus, tikras Dievas ir tikras žmogus, apreiškia meilę, galingesnę už mirtį. Dievas įžengia ne tik į žmogaus gyvenimą, pats tapdamas žmogumi, bet ir į mirtį. Dar daugiau, į patį pragarą (žr. Tikėjimo išpažinimą: “…numiręs ir palaidotas nužengė į pragarą…“), tai yra ten, kur žmogus buvo likęs vienui vienas su savo kalte ir pražūtimi. Dabar net mirtyje Dievas yra kartu su žmogumi, peržengia šią bedugnę, kuri buvo amžiams atskyrusi žmogų nuo Dievo, kūrinį nuo Kūrėjo.

Kalėdų šventėje girdime apie “Emanuelį“ – Dievą su mumis (plg. Mt 1, 23), apie tą, kurį Dievas buvo pažadėjęs per pranašus ir kurį “dienų pabaigoje“ atsiuntė. Velykos skelbia, kad “Dievas su mumis“ yra net mirtyje. Tik ne kaip mirties/nuodėmės kalinys, grobis, o kaip Nugalėtojas, Išganytojas, Atpirkėjas, kuris išvaduoja (išgano, atperka) žmogų iš prakeikimo, pats tapęs prakeikimu (“Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu…“, Gal 13). Todėl apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo: “Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Juk gyvybę teikiančios Dvasios įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo (Rom 8, 1-2).

Todėl Velykos – daugiau nei pavasario, bundančios gamtos, velykinių margučių ir zuikučių šventė. Jeigu jos reikštų tik tiek, jei pasitenkintume tik “ilguoju savaitgaliu“, vaišių stalu, tegul ir su tradiciniu bažnyčios aplankymu, jei savo viltis sudėtume į Kristų tik dėl šio gyvenimo, būtume, to paties Pauliaus žodžiais tariant, “labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (plg. 1Kor 15, 19). Anąsyk, klausydamas orų prognozės, išgirdau, esą “lietus kėsinsis sunaikinti šventinę nuotaiką“. Jei tu tiki, kad Kristus “tikrai yra prikeltas kaip užmigusiųjų pirmagimis“ (1Kor 15, 20), jei tiki, kad per Krikštą “būdami suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo“ (plg Roms 6, 5), ne tik lietus, bet ir jokia jėga, net mirtis, nesunaikins tavo šventinės nuotaikos. “Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ klausia apaštalas Paulius ir atsako: “Esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Diev meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje!“ (Rom 8, 38).

Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė!
Aleliuja!

4 balandžio, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą