Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Atrakinti duris

“Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms…“ (Jn 20, 19), – taip vieną iš pasakojimų apie Jėzaus mokinių susitikimą su prisikėlusiu Mokytoju pradeda evangelistas Jonas. Nelengva buvo apaštalams ir kitiems Jėzaus iš Nazareto sekėjams po jo mirties. Nebuvo jie, toli gražu, antžmogiai, nepatyrę baimės, nežinantys ką reiškia išsigąsti. Ir sielvartas jų buvo didelis, tik juo galima paaiškinti vieno iš mokinių, “vadinamo Dvyniu“ (plg Jn 20, 24) netikėjimą draugų pasakojimu apie prisikėlusio Jėzaus atėjimą. Šiaip ar taip, žmogui “apsimoka“ tikėti geromis naujienomis, jam nuo jų bent kiek lengviau, tačiau ne visuomet įmanoma tikėti, o tokio netikėjimo priežastis dažniausiai būna pernelyg didelis sielvartas, kurį jam teko patirti, pernelyg karti patirtis, kuri net ir didelį optimistą gali paversti, jei ne nihilistu, tai rūškanu pesimistu. Taigi mokiniai buvo iš to paties molio kaip ir mes – abejojantys, netgi netikintys, reikalaujantys įrodymų tikėjimui pagrįsti etc.

O vis dėlto ši istorija ir ši konkreti Evangelijos eilutė apie “užrakintas duri“ ir baimę – ne tik Jėzaus apaštalų, bet ir mūsų visų istorija, kažkada išgyventa, o gal dar laukianti ateityje, patirtis. “Užrakintos durys“ byloja apie baimę. Žmogus dažnai bijo. Baimė gali būti pagrįsta ir visiškai be pagrindo, rimta ir juokinga ar net absurdiška, natūrali ir patologinė. Baimė dažnai susijusi su mumyse glūdinčiu savisaugos instinktu ir gali išgelbėti net gyvybę. Kita vertus, baimė, ypač paniška, žmogui trukdo gyventi, apkartina gyvenimo “skonį“, aptemdo gyvenimo džiaugsmą ar net visiškai, nebūtinai fiziškai, jį suparalyžiuoja. Tokia buvo apaštalų baimė. O ką, jei tie, kurie nužudė Mokytoją, dabar tyko nužudyti mus? O ką, jei jie jau už durų? Gal mums visiems jau paruošti kryžiai? (Evangelistas Jonas užsimena, kad mokiniai bijojo žydų. Betgi jie patys buvo žydai. Saugokimės, kad nesuverstume kaltės dėl Jėzaus mirties vienai kuriai nors tautai – žydams rusams, vokiečiams etc. “Nusidėjusio, užsidariusio, į narcizinį autizmą linkusio, ligoto žmogaus atsakymas į nuoširdžios ir visiškai atviros Dievo meilės parodymą buvo lemtingas – žmogus Dievą nužudė. … Nesveiko, nusidėjusio žmogaus ir įsikūnijusio gero Dievo santykis turėjo baigtis tragiškai – vieno iš jų mirtimi. Mirtį ant kryžiaus pasirinko Dievas“ (Nerijus Čepulis, “Pradžioje buvo Žodis“). Toks yra Dievas, toks yra žmogus, nepriklausomai nuo tautybės, rasės, netgi religijos.

Dabar pabandykim apaštaluose, besislepiančiuose už užrakintų durų, atpažinti save. O ką, jei draugai/draugės sužinos, kad sekmadienį buvau bažnyčioje? O ką, jei gyvendamas sąžiningai, nelipdamas kitiems per galvas, sumokėdamas mokesčius, liksiu balta varna, gal net durneliu kas pavadins? O ką, jei viršininkas, kolegos sužinos, kad esu aktyvus bažnyčios narys, jei davatka ar dar balažin kuo palaikys? Hm, tai gal geriau “užsirakinti“ kartu su savo tikėjimu ir nedemonstruoti jo? Gal geriau pasilaikyti savo tikėjimą ir vertybes sau, pasitenkinti “palankumu“ krikščionybei, “simpatijomis“ krikščionims, bet niekur nesireikšti?

O būna, kad tos mūsų baimės pasireiškia ir kitaip. Žmogus gali būti aktyvus bažnyčios narys, krikščionis, išpažinti savo tikėjimą ne tik lūpomis ir ne tik “užsirakinęs“ bažnyčioje, bet bijoti ateities, kuri mums visiems, beje, yra “terra incognita“ – kas žino, kas nutiks rytoj, o kas bus poryt ar po metų? O kas bus, jei bus blogai? O kas bus, jei nieko nebus? Juk būna, kad žmogus bijo ne mirties, o gyvenimo…

Taigi tie mokiniai, tūnantys kambarėlyje, užsirakinę duris, yra ne tik apaštalai Matas, Jonas, Simonas Petras ir kiti, bet ir mes. Tokie kartais būnam mes. Vos ne vos rusenantys arba plaukiantys pasroviui, arba šiaip ne taip “stumiantys laiką“ nuo vienos dienos iki kitos, nuo vienų metų iki kitų, kai kada kažką veikiantys, kai kada svajojantys išeiti už tų durų, kurias užsirakinom, išsiveržti už tų sienų, kurios slegia, varžo, apriboja, sukausto…

Todėl Jėzus, atėjęs pas mokinius ir parodęs savo žaizdas (kaip įrodymą, kad tai iš tiesų jis, o ne šmėkla?), taria: “Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Eikite į gyvenimą, ten, kur jums skirta, kur jūsų vieta, atlikite tai, kam esate pašaukti, o ne tūnokite savo mažame, tariamai saugiame pasaulėlyje, juk ne tam gavote gyvenimą, ne tam išgirdote Gerąją naujieną, kad dabar lindėtumėte tarp keturių sienų, dusdami už “užrakintų durų“… Trumpai tariant, gyvenkite.

Ir jie ėmė gyventi. Todėl, kad Jėzus iš tikrųjų prisikėlė. Kitokio paaiškinimo tam reiškiniui, kad trapūs ir bailūs žmonės virto drąsuoliais, nepabūgusiais rizikuoti savo gyvenimu ir jį aukoti, nėra.

Pats metas atrakinti duris.

11 balandžio, 2010 - Posted by | Biblija, mintys

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: