Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Ir mes einame su tavimi“, Jn 21,3

Kažkada kažkokioje knygelėje skaičiau, kad Simonas Petras su kitais mokiniais pasielgė labai netinkamai – išsiruošę į žvejybą, užuot skelbė Dievo karalystės Evangeliją. Nesuprantu, kas šiame jų elgesyje nedera su mokinių pašaukimu – nejaugi jiems nereikėjo valgyti, nejaugi jiems neturėjo rūpėti šeimos (apie celibatą niekas dar nebuvo nė girdėjęs)? O gal reikėjo kantriai laukti, kol jais kas nors pasirūpins, kol močiutės ims nešti terbeles su maisto produktais ir pinigėlius?

Taigi Simonas Petras išsiruošė žvejoti, o kartu su juo ir kiti ten buvusieji mokiniai. ,,Ir mes einame su tavimi“, – tarė jie. Būtent į tai šįkart, skaitydamas Evangelijos pagal Joną pasakojimą apie trečiąjį prisikėlusiojo Jėzaus apsilankymą pas apaštalus, ir atkreipiau dėmesį. Pirma, jie visi “buvo drauge“ (plg. Jn 21,2). Tą patį, beje, pastebi ir Apaštalų darbų knygos autorius pasakojime apie Sekmines: “…visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2,1). Manau, jie tai užrašė ne šiaip sau, o norėdami atkreipti dėmesį į Jėzaus mokinių vienybę – būdami labai skirtingi, tačiau, nepaisant visų žmogiškų skirtingumų, suvienyti Jėzaus, jie neišsiskirstė ir vėliau, kai Jėzaus jau nebuvo kartu su jais. Žinoma, Jėzus pažadėjo būti kartu “visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (plg. Mt 28, 20), bet tas buvimas vis tiek jau ne toks, koks buvo anksčiau, ir atpažinti Jėzų tame naujame buvime ne taip paprasta – kodėl gi prisikėlusio Jėzaus mokiniai (ir žvejoję Tiberiados ežere, ir tie, kurie susitiko jį pakeliui į Emausą), o ir Marija Magdalietė, palaikiusi jį sodininku (plg. Jn 20, 14), iš pradžių neatpažindavo?

Pradžioje nenusisekusi žūklė Tiberiados ežere (“Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo“, Jn 21, 3b), įsikišus Jėzui, baigėsi sėkmingai, apaštalai sugavo daugybę žuvų. Dar vienas gražus stebuklas? O gal ir ne? Gal ant kranto stovėjusiam Jėzui paprasčiausiai buvo lengviau pamatyti, kurioje pusėje plaukia žuvų tuntas (ne mano tai mintis, o rimtu laikomo Biblijos specialisto W. Barklio)? O vis dėlto manau, kad tai – stebuklas tai buvo ar ne – yra ne itin svarbu ir nieko nekeičia. Jėzus prisikėlė, atėjo pas mokinius ir, užkūręs laužą, pakvietė juos pusryčių. Manau, kad būtent tai ir yra svarbiausia. Žinoma, taipogi ir mokinių vienybė, kurios šiais laikais mes, krikščionys, deja, stokojame. Gal dėl to, kad matome tik tai, kuo esame kitokie, o gal kad norime, jog visi būtų vienodi (žinoma, tokie kaip mes). Tačiau kas jau kas, o Jėzaus mokiniai tikrai nebuvo vienodi, užtenka labiau atkreipti dėmesį į jų trumpas “biografijas“, kad suprastume, jog jų vienybė buvo ne jų panašumas, o Jėzus.

Jėzau, padėk mums atpažinti Tave ne tik Dievo Žodyje, ne tik Altoriaus sakramente, kai aplankai mus bažnyčioje, pamaldose, bet ir mūsų kasdienybėje, kai būname Tavo atėjimui “nenusiteikę“, kai skęstame savo rūpesčiuose ir triukšme, kai žūklaujame savo “Tiberiados“ ežeruose. Viešpatie, padėk mums, kad vieni kituose matytume ne tai, kas mus skiria, kuo esame kitokie, bet tai, kas mus vienija, kuo esam panašūs, padėk mums gyventi vienybėje ir būti kartu džiaugsmuose ir varguose, ne tik švenčių metu, ne tik pamaldose, bet ir “pilkoje“ kasdienybėje.

18 balandžio, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą