Ką turiu daryti? (Lk 10, 25-37)

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“  Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“  Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.“

Kuriam žmogui daugiau šansų, Įstatymo mokytojo žodžiais tariant, “laimėti amžinąjį gyvenimą“ – tam, kuris ir naktį pažadintas, kad ir kietai įmigęs, atmintinai ir nesuklysdamas išpyškintų Dekalogą, ar tam, kuris jo nežino/nemoka, o gal ir nėra girdėjęs, bet gyvena pagal jį? Ar gali taip būti? Kaip galima laikytis Dekalogo, jo negirdėjus? Jėzaus palyginimas apie gailestingąjį samarietį, kurį Įstatymo žinovui Jis tąsyk papasakojo, atsako į šį klausimą.

Samarietis vargu ar buvo jį girdėjęs, o jei ir girdėjo, tai mintinai greičiausiai nemokėjo, tačiau į nelaimę patekusiam žmogui pagelbėjo būtent “netikėlis“ samarietis, o ne kunigas ir ne levitas, Įstatymą mokėję tikriausiai ne blogiau už savo vardą.

Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio.  Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.  O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo.  Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.  Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.’  Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“  Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“

Trumpai tariant, moralas akivaizdus: žinoti Įstatymą – dar ne viskas. Jėzus dukart pavartoja žodį “daryk“. Evangelikams tai gali pasirodyti lyg akibrokštas, – juk žinome, kad žmogus, anot Pauliau mokymo, nuteisinamas vien tikėjimu, be įstatymo darbų, tik per Dievo malonę, – vis dėlto negalime, paprasčiausiai neturime teisės, tikėti ir sėdėti sudėjus rankas, laukiant dangiškosios manos.

Tai, beje, ne vienintelis atvejis, kuomet Jėzus kalbėjo apie žmogaus darbus kaip niekuo nepakeičiamą sąlygą įeiti į dangaus karalystę:

“Ne kiekvienas, kuris man šaukia: “Viešpatie, Viešpatie!“ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21).

“Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas  mane aprengėte, ligonis  mane aplankėte, kalinys  atėjote pas mane“ (Mt 25, 34-36).

“Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12).

Kažkas yra pasakęs: blogiausiai daro ne tas, kuris daro klaidų, o tas, kuris nieko nedaro. Taip ir su amžinuoju gyvenimu.

Tai, be abejo, nereiškia, kad tikėjimas nėra svarbiausia sąlyga išganymui. Jei būtume tobuli, jei padarytume viską, ką privalome, jei būtume be kaltės, tikėjimo galbūt ir nereikėtų. Deja, “Nėra teisaus, nėra vieno“ (Rom 3, 10). Kai esi padaręs, ką privalėjai padaryti, kai stengeisi mylėti Viešpatį visa savo esybe ir visus savo gyvenimu, kai stengeisi mylėti žmones kaip pats save, bet vis tiek žinai, kad ne kartą suklydai, kad ne kartą buvai neteisus, kad nesi tobulas, tada belieka pasitikėti tik Viešpačiu.  Sudėti visas savo viltis ne į savo gerus darbus, ne į savo maldingumą, net ne į žygdarbius, jei tokių ir būtų, o tik į Viešpatį.

Kėdainiečių evangelikų liuteronų viešnagė Vilniuje

Praėjusių metų rudenį, spalio mėnesį, Kėdainių evangelikų liuteronų parapiją aplankė Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos atstovai su kun. Ričardu Dokšu, o šių metų birželio mėnesį kėdainiečiai aplankė vilniečius: dalyvavo sekmadienio pamaldose, po kurių bendravo su parapijos nariais, vysk. Mindaugu Sabučiu ir kun. Ričardu Dokšu, vaišinosi, vėliau pasivaikščiojo po senamiestį.

Gera palaikyti draugiškus ryšius su tikėjimo namiškiais, gyvenančiais ir už savo parapijos ribų, pasisemti jų patirties, pasidalyti tikėjimu.

Konfirmacijos šventė

2010-ųjų rugpjūčio 15-ąją Panevėžio evangelikų liuteronų parapijo įvyko Dovydo, Ievos ir Barboros konfirmacija. Sveikiname juos ir jų artimuosius.

Jėzus sako: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).