Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Supraskite, koks dabar laikas…” Pirmasis Advento sekmadienis

Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!

Rom 13, 11-12

Laikų būna įvairių. Kartais sakoma, ,,sunkūs laikai“, kartais (turbūt rečiau) – ,,geri laikai“. Kartais laikas, atrodo, slenka sraigės greičiu, o būna, kad metai lyg viena diena praskrieja. O iš antikos laikų iki šių dienų išlikęs žymaus romėno, Cicerono, posakis: ,,O tempora, o mores!“ (liet. ,,Kas per laikai, kas per papročiai!“). Yra ir gramatiniai laikai, pavyzdžiui, būtasis, esamasis ir būsimasis, kuriais nurodome, ar veiksmas jau (į)vyko, ar vyksta šiuo metu, o gal dar tik vyks.

Perskaitęs šią Laiško romiečiams ištrauką, prisiminiau gramatinius laikus neatsitiktinai. Čia laikas – tiek pati sąvoka, tiek gramatinė kategorija – atlieka ypač svarbų vaidmenį.

Pirma, prieš ragindamas ,,nusimesti tamsos darbus“ ir ,,apsiginkluoti šviesos ginklais“, tai yra kviesdamas į atsivertimą, į gyvenimą Kristuje (apaštalo Pauliaus terminas, kuriuo jis nusako krikščionio – gyvo, ne ,,statistinio“ – gyvenimo esmę), laiško autorius rašo: ,,išmušė valanda …naktis nuslinko, diena prisiartino“.

Būtasis laikas reiškia, kad veiksmas jau įvyko. Tos valandos (išganymo valandos) jau nebereikia laukti, ji išmušė. Šių laikų žmogus tamsos gal jau ir nebijo, bet ji vis tiek nėra labai maloni, todėl naktį užsidegame bent jau žvakę – juk geriau, kai šviesu. Naktis, rašo Paulius, taip pat praėjo, ,,nuslinko“ į praeitį, o diena jau čia pat. Žinoma, toji naktis, kurią jis šiame fragmente mini, taip pat, kaip tamsa ir šviesa (,,tamsos darbai“, ,,šviesos ginklai“), yra simboliai, kurie įvardija nuodėmę ir ,,senojo žmogaus“ gyvenimą, o taip pat malonę ir ,,naujojo žmogaus“ gyvenimą.

Tačiau gyvenimas šviesoje kaip ir atsivertimas, deja, nėra status quo būsena. Tai – ne vienkartinis ir ne baigtinis įvykis, eliminuojantis bet kokią tolesnę kaitą, o besitęsiantis procesas, kurį galima įvardyti žodžiu ,,dabar“ (jis šiame fragmente taipogi minimas: ,,Dabar išganymas arčiau…“). O šis ,,dabar“ yra ypač svarbus, tik pernelyg dažnai jo nevertiname arba jį nuvertiname, tarytum būtų svarbu tik tai, kas jau buvo arba dar bus. Juk neretai pasitaiko, kad žmogus gyvena praeitimi, jos prisiminimais, arba vien ateitimi, skendėdamas svajonėse, lyg dabartis neegzistuotų arba būtų mažiau svarbi už ateitį/praeitį. Ateities svajonės, net ir gražiausios, jeigu jų nesistengsime įgyvendinti dabar, lengvai taps paprasčiausiomis iliuzijomis. Net ir svajonės apie dangų.

Kalbėdamas apie dabartį, Paulius vartoja graikų kalbos žodį kairos (,,Supraskite, koks dabar laikas…“). Deja lietuviškas žodis ,,laikas“ nėra tas pat, kas ,,kairos“. Pastarasis reiškia ne šiaip sau laiką, bet lemtingą metą, lemiamą, itin svarbų momentą.

Istorikai byloja, kad apaštalo Pauliaus laikais krikščionys gyveno intensyvaus laukimo nuotaikomis, kasdien laukdami Kristaus antrojo atėjimo ir pasaulio teismo. Šios nuotaikos atsispindi ir apaštalų laiškuose. Tas pats Paulius savo antrajame laiške Tesalonikos krikščionių bendruomenei ragina saugotis tuščio smalsavimo, kada gi ateis toji diena, nesileisti nukreipiamiems ,,nuo sveiko proto… esą Viešpaties diena jau čia pat“ (2 Tes 2, 1-2), o pirmajame primena, kad Viešpaties atėjimas pasaulio teisti (,,Viešpaties diena“) užklups ,,lyg vagis naktį“, tai yra netikėtai. Todėl privalome budėti, būti pasirengę (tą patį savo mokiniams kalbėjo ir Jėzus). O budėti reikia dabar. Ne tik todėl, kad ryt gali būti per vėlu, bet paprasčiausiai todėl, kad gyvename dabar.

,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2).

lapkričio 27, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

kad neužgęstų žibintai

Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta’. Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite’. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!’ O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’ Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“.

(Mt 25, 1-13)


Atrodo, pirmasis dramos veiksmas nieko bloga nežadėjo. Jeigu jau iš pat pradžių nežinotume, kad penkios mergaitės buvo paikos (žodynas paaiškina: ,,menkos nuovokos“), neįtartume, kad taip gražiai prasidėjusi istorija kai kam gali baigtis liūdnai. Iš tikrųjų, pradžia buvo lyg ir daug žadanti: visos dešimt mergaičių išėjo pasitikti jaunikio, visos tikėjosi patekti į vestuvių puotą, visos dešimt pasiėmė žibintus (o ką, jei jaunikis vėluos atvykti?). Deja, kartu su jaunikiu į vestuves pateko tik pusė jų, tai yra tik tos, kurios buvo pasiėmusios ne tik žibintus, bet ir alyvos. Kitos, kurios turėjo tik žibintus, liko už durų. Jos pristigo ne tik alyvos, bet ir laiko. Jei būtų susiprotėjusios daug anksčiau, tikriausiai būtų suspėjusios, dabar liko už durų, lauke. Nors ir jos rankose laikė žibintus, nors ir jos, reikia manyti, buvo pakviestos (argi būtų ėjusios pasitikti jaunikio, jei niekas jų nebūtų kvietęs).

Šie ,,nors“ įspėja mus, besipiktinančius netikusiu paikuolių elgesiu (o ko daugiau iš ,,blondinių“ tikėtis?), o gal ir jų gailinčius (būna, kad širdį suskausta ir dėl kito žmogaus nesėkmės), kad jei esi pakviestas, tai dar nereiškia, jog gali būti savimi patenkintas, jaustis užtikrintas, kad jau sėdi prie vestuvių stalo, įsitaisęs kur nors ne per toliausiai nuo jaunikio (tikriausiai nereikia priminti, ką Biblijoje reiškia vestuvių, sužadėtinio/jaunikio ir sužadėtinės/nuotaikos įvaizdžiai)…

Manau, reziumuojant šią trumpą, bet prasmingą ir vertingą istoriją, tiktų Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams žodžiai: ,,… neimkite Dievo malonės veltui“ (2 Kor 6, 1).

Tiesa, Dievo malonė nenuperkama už jokias aukas, neįgyjama už nuopelnus, ji laisva. Tačiau jos nebranginti – baisi klaida, kuri gali atsirūgti, likus už uždarų durų.

lapkričio 21, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą