Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

kad neužgęstų žibintai

Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta’. Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite’. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!’ O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’ Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“.

(Mt 25, 1-13)


Atrodo, pirmasis dramos veiksmas nieko bloga nežadėjo. Jeigu jau iš pat pradžių nežinotume, kad penkios mergaitės buvo paikos (žodynas paaiškina: ,,menkos nuovokos“), neįtartume, kad taip gražiai prasidėjusi istorija kai kam gali baigtis liūdnai. Iš tikrųjų, pradžia buvo lyg ir daug žadanti: visos dešimt mergaičių išėjo pasitikti jaunikio, visos tikėjosi patekti į vestuvių puotą, visos dešimt pasiėmė žibintus (o ką, jei jaunikis vėluos atvykti?). Deja, kartu su jaunikiu į vestuves pateko tik pusė jų, tai yra tik tos, kurios buvo pasiėmusios ne tik žibintus, bet ir alyvos. Kitos, kurios turėjo tik žibintus, liko už durų. Jos pristigo ne tik alyvos, bet ir laiko. Jei būtų susiprotėjusios daug anksčiau, tikriausiai būtų suspėjusios, dabar liko už durų, lauke. Nors ir jos rankose laikė žibintus, nors ir jos, reikia manyti, buvo pakviestos (argi būtų ėjusios pasitikti jaunikio, jei niekas jų nebūtų kvietęs).

Šie ,,nors“ įspėja mus, besipiktinančius netikusiu paikuolių elgesiu (o ko daugiau iš ,,blondinių“ tikėtis?), o gal ir jų gailinčius (būna, kad širdį suskausta ir dėl kito žmogaus nesėkmės), kad jei esi pakviestas, tai dar nereiškia, jog gali būti savimi patenkintas, jaustis užtikrintas, kad jau sėdi prie vestuvių stalo, įsitaisęs kur nors ne per toliausiai nuo jaunikio (tikriausiai nereikia priminti, ką Biblijoje reiškia vestuvių, sužadėtinio/jaunikio ir sužadėtinės/nuotaikos įvaizdžiai)…

Manau, reziumuojant šią trumpą, bet prasmingą ir vertingą istoriją, tiktų Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams žodžiai: ,,… neimkite Dievo malonės veltui“ (2 Kor 6, 1).

Tiesa, Dievo malonė nenuperkama už jokias aukas, neįgyjama už nuopelnus, ji laisva. Tačiau jos nebranginti – baisi klaida, kuri gali atsirūgti, likus už uždarų durų.

21 lapkričio, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą