Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Kalėdos. Girdėti ir apmąstyti

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.

Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa.

Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“

Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“

Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“ Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį.

O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.

Dar vienos Kalėdos, dar viena šventė, praskaidrinanti gyvenimo kasdienybę, nors trumpam leidžianti pasijusti pakylėtais, suteikianti pretekstą pasidžiaugti, pasveikinti vieniems kitus…

Kas toliau? Tarpušventis, eilinė darbo savaitė, o paskui – dar viena graži šventė, kai vėl gražiai pasveikinsim vieni kitus ir sutiksim naujus, jau 2011-uosius metus. Ir vėl, ir vėl, tarytum užburtam rate.

Geras dalykas tos šventės. Reikalingos jos žmogui. Ne šiaip sau ir Dievas prisakė vieną dieną per savaitę laikyti šventa, tai yra išskirti iš kitų, kad ji nebūtų eilinė, kad būtų kitokia (tai ir yra pirminė žodžio “šventas“ reikšmė – išskirtas iš visų, kitoks). Tik kad mums gresia pavojus apsiprasti su šventėmis, jas suvienodinti, o ne išskirti.

Net ir bažnyčioje skaitomas Evangelijos pagal Luką pasakojimas ar kuris kitas skaitinys apie Jėzaus gimimą ne tik kunigams, bet ir daugeliui žmonių jau kone atmintinai žinomas. Turbūt tik vienas kitas vaikelis, girdintis jį pirmą kartą, klausosi ausis ištempęs, stebisi. Panašiai kaip anie piemenys, nutvieksti Viešpaties šlovės šviesos, arba tie neįvardyti žmonės, anuomet girdėję piemenų pasakojimą. Kaip Marija, kuri “dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“.

Štai ir atsakymas į klausimą, ko reikia, kad Kalėdos nevirstų eiline, dar viena švente. Girdėti. Stebėtis. Įsidėmėti. Svarstyti širdyje. Kitaip ir vėl tik pasisveikinsime, apsikeisime šventiniais palinkėjimais, dovanėlėmis ir vėl lauksime eilinių švenčių.

 

Reklama

gruodžio 26, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Juozapo tyla. Ketvirtasis Advento sekmadienis

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.

Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“

Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis.“

Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Jis negyveno su ja kaip vyras, iki ji pagimdė sūnų, ir jis pavadino jį Jėzumi.

(Mt 1, 18-25)

Atrodo, pagrindinė šio Evangelijos pagal Matą fragmento tema yra Dievo pažadų išsipildymas Jėzuje. Krikščionys išpažįsta, kad Jėzus yra tas, kuriame išsipildė visi Dievo duoti pažadai, kad Jėzus yra Mesijas, “Dievas su mumis“. Evangelistui Matui, savo pasakojimą skyrusiam pirmiausia savo amžininkams judėjams ir iš judėjų kilusiems krikščionims, labiausiai rūpėjo pasakyti, kad Jėzus ir yra tas, kurio jie laukė/laukia. Todėl šioje knygoje tiek daug aliuzijų į vadinamąjį Senajį Testamentą, o konkrečiai – į mesijines pranašystes. Todėl, jas cituodamas, Matas neretai priduria: “Tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai/žodis“.

O man šįsyk knieti pažvelgti į vieną svarbų šios istorijos veikėją, kuris joje neprataria nė žodžio, bet kalba savo elgesiu. Tai Juozapas. Evangelistai apie jį užsimena vos dviejuose trijuose epizoduose ir ji visada tyli. Juozapas tyli ir veikia. Ne šiaip sau kažką dirbinėja, o atlieka Dievo jam pavestą misiją. Jis išgyvena nežinią, netikrumą (ir šiame epizode, ir tuo metu, kai su naujagimiu ir jo motina yra priverstas bėgti į svetimą šalį, ir tada, kai dvylikametis Jėzus, jiems grįžtant iš Jeruzalės, dingsta, ir tik vėliau paaiškėja, kad jis liko šventykloje), bet laikosi Dievo valios.

Lyg ir nebuvo Juozapo gyvenime didelių, kvapą gniaužiančių žygdarbių, tačiau Juozapas – svarbus išganymo istorijos veikėjas. Marija, ištarusi Viešpaties angelui, “Štai, aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38), ir Juozapas, evangelisto Mato valia, neprataręs nė žodžio, bet vykdęs Dievo valią, yra svarbūs išganymo istorijos veikėjai (žinoma, kaip ir kiekvienas kitas, Dievo skirtingai įpintas į šią istoriją asmuo), kurie savo pavyzdžiu moko laikytis Dievo valios ne tik tuomet, kai ji atrodo suprantama, kai niekuo nereikia rizikuoti, bet ir tuomet (ypač tuomet), kai ji mums nesuvokiama, kai jos laikydamiesi rizikuojame. Kas jau kas bet šie žmonės, Juozapas ir Marija, rizikavo. Tačiau liko ištikimi Viešpačiui. Išsaugojo viltį net ir sunkiausiomis valandomis, net ir nežinios naktyje.

Juozapas tylėjo, Dievas kalbėjo. Juozapas atidžiai klausėsi o paskui, pažinęs Dievo valią, jos laikėsi. Taip ir įvyksta stebuklai. Kai nutylam ir leidžiam prabilti Dievui.

gruodžio 19, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

“Duokite jėgų pailsusioms rankoms, paremkite drebančius kelius…“. Trečiasis Advento sekmadienis

“Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė. Kaip lelija ji žydėte sužydės ir džūgaute džiūgaus laiminga. … Jie matys Viešpaties šlovę, mūsų Dievo didingumą. Duokite jėgų pailsusioms rankoms, paremkite drebančius kelius…“

(Iz 35, 1-3)

Žmogaus gyvenimas gali būti dykuma, tokia pat išdeginta ir bevaise lyg Sacharos ar Karakumų. Ir lygiai taip pat žmogaus gyvenimo dykuma gali tapti derlinga, žydinčia žeme.  Jau ne kartą esu tapęs tokių stebuklų liudytojų, ne mažesnis stebuklas yra įvykęs ir mano paties gyvenime, savo kailiu esu patyręs, kad Dievui nėra negalimų dalykų, kad stebuklai vyko ne tik Jėzaus dienomis, bet vyksta ir šiandien.

Tiesa, vienas “bet“. Taip, Dievas gali daryti stebuklus ir be tarpininkų. Tokių stebuklų yra ne tik aprašyta Šventajame rašte, bet jų įvyksta ir mūsų šventuosiuose raštuose – gyvenimuose. Tačiau, tiek Biblijoje, tiek ir žmogaus gyvenime, Dievas stebuklus daug dažniau daro būtent per kitus žmones, kuriuos siunčia lyg angelus sargus, kad per juos apreikštų savo gerumą, gailestingumą, rūpestį ir globą.

Todėl ir pranašas Izaijas, kalbėdamas apie tai, kad ateis metas, ir dykumos pražys tartum lelijos, kad žmonės pamatys Dievo didingumą ir šlovę, netrukus paragina: “Duokite jėgų pailsusioms rankoms, paremkite drebančius kelius“. Kitaip tariant, nesėdėkite, sudėję rankas, nesvajokite, laukdami, kada Dievas tai įvykdys, o patys prisidėkite prie to, kad žmonėms būtų geriau, padėkite, padrąsinkite. Aplink daug pailsusių nuo įvairių negandų ir vargų, daug drebančių, sunerimusių ir išsigandusių žmonių, ne mažiau ir dykumomis virtusių gyvenimų.

Aišku, galima jiems priminti, kad Viešpats maloningas ir gailestingas, kad atėjus metui nušluostys ašaras, paguos liūdinčius, atlygins už žemėje patirtas kančias dangaus dovanomis. Tačiau galima ir patiems, nelaukiant kada ims lyti dangiška mana, pasidalyti duonos rieke, galima, nelaukiant, kada iš dangaus ims leistis angelai, patiems paremti, anot pranašo, drebančius kelius, ištiesti pagalbos ranką. Juolab, kad kartais reikia visai nedaug, ir įvyksta stebuklas, dykuma ima ir pražysta, sustingusi į ledą širdis atgyja… Kodėl šiandien tuo mažu stebukladariu, Dievo angelu, negalėtum būti tu?

gruodžio 13, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Ne pabaiga, o pradžia. Antrasis Advento sekmadienis

Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.

Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.

Ir jis jiems pasakė palyginimą: „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti. Lk 21, 25-31


Pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau žmonių užsikrečia apokaliptiniu virusu, plintančiu jau ne tik grožinėje literatūroje bei kinematografijoje ir jo platintojams nešančiu nemažą pelną, bet ir žmonių sąmonėje. Anąsyk nugirdau, kaip dvi parapijietės spėliojo, sulauksią jos pasaulio galo būdamos gyvos ar ne…

Atrodo, ir Biblija platina šį virusą. Juk ir Jėzus kalbėjo apie neišvengiamai ateisiantį galą, ir apaštalas Paulius savo laiškuose šios temos nevengia. Argi cituojamas Evangelijos pagal Luką fragmentas negalėtų būti scenarijus dar vienam kino filmui apie pasaulio pabaigą?

Ne. Dėl visiškai paprastos priežasties. Todėl, kad Jėzus kalbėjo ne (tik) apie pabaigą, bet (ir) apie pradžią. Pasaulio pabaiga (verta būtų atkreipti dėmesį į tai, kad Biblijoje šis terminas nevartojamas, nebent tik jos vertėjai įterpė savo pastabose arba panaudojo, kurdami antraštes atskiriems fragmentams) Jėzaus kalbose neatskiriama nuo pradžios. Jo minimi kosminiai ženklai visai be reikalo interpretuojami negatyvia reikšme, nes tai, kad “bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse“ (ir jūroje), reiškia ne katastrofą, o artėjantį išvadavimą, visatos perkeitimą, atnaujinimą (ar dangus, žemė ir jūra nėra trys pasaulio sferos ano meto žmonių supratimu?).

Tiesa, Jėzus minėjo, kad “žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turi ištikti pasaulį“, bet žmogus bijo ne tik to, kas bloga. Baimę – ir dar kokią! – gali kelti nežinomybė. Be to, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, žmogui kartais patinka ne tik kitus, bet ir save pagąsdinti. Kaip kitaip paaiškinti polinkį klausytis blogų žinių ir jas skleisti (turiu omenyje ne tik žiniasklaidą)?

Jėzus gi nesako: “Kai visa tai prasidės, ir jūs džiūkite iš baimės“. Priešingai – “Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“. Kitaip tariant, nebijokite. Kad ir kas benutiktų, kad ir kokia panika apimtų pasaulį, stenkitės atpažinti Dievo ženklus ne tik gamtoje, bet ir savo gyvenime. Svarbiausia – atminkite, kad Dievo karalystė arti, o ne kažkur už devynių jūrų devynių marių.

Taigi veltui ieškotume pasaulio pabaigos scenarijaus Biblijoje. Jo čia nerastume, nes ji – ne baimės, o vilties knyga.

gruodžio 4, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą