Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Ne pabaiga, o pradžia. Antrasis Advento sekmadienis

Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.

Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.

Ir jis jiems pasakė palyginimą: „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti. Lk 21, 25-31


Pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau žmonių užsikrečia apokaliptiniu virusu, plintančiu jau ne tik grožinėje literatūroje bei kinematografijoje ir jo platintojams nešančiu nemažą pelną, bet ir žmonių sąmonėje. Anąsyk nugirdau, kaip dvi parapijietės spėliojo, sulauksią jos pasaulio galo būdamos gyvos ar ne…

Atrodo, ir Biblija platina šį virusą. Juk ir Jėzus kalbėjo apie neišvengiamai ateisiantį galą, ir apaštalas Paulius savo laiškuose šios temos nevengia. Argi cituojamas Evangelijos pagal Luką fragmentas negalėtų būti scenarijus dar vienam kino filmui apie pasaulio pabaigą?

Ne. Dėl visiškai paprastos priežasties. Todėl, kad Jėzus kalbėjo ne (tik) apie pabaigą, bet (ir) apie pradžią. Pasaulio pabaiga (verta būtų atkreipti dėmesį į tai, kad Biblijoje šis terminas nevartojamas, nebent tik jos vertėjai įterpė savo pastabose arba panaudojo, kurdami antraštes atskiriems fragmentams) Jėzaus kalbose neatskiriama nuo pradžios. Jo minimi kosminiai ženklai visai be reikalo interpretuojami negatyvia reikšme, nes tai, kad “bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse“ (ir jūroje), reiškia ne katastrofą, o artėjantį išvadavimą, visatos perkeitimą, atnaujinimą (ar dangus, žemė ir jūra nėra trys pasaulio sferos ano meto žmonių supratimu?).

Tiesa, Jėzus minėjo, kad “žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turi ištikti pasaulį“, bet žmogus bijo ne tik to, kas bloga. Baimę – ir dar kokią! – gali kelti nežinomybė. Be to, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, žmogui kartais patinka ne tik kitus, bet ir save pagąsdinti. Kaip kitaip paaiškinti polinkį klausytis blogų žinių ir jas skleisti (turiu omenyje ne tik žiniasklaidą)?

Jėzus gi nesako: “Kai visa tai prasidės, ir jūs džiūkite iš baimės“. Priešingai – “Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“. Kitaip tariant, nebijokite. Kad ir kas benutiktų, kad ir kokia panika apimtų pasaulį, stenkitės atpažinti Dievo ženklus ne tik gamtoje, bet ir savo gyvenime. Svarbiausia – atminkite, kad Dievo karalystė arti, o ne kažkur už devynių jūrų devynių marių.

Taigi veltui ieškotume pasaulio pabaigos scenarijaus Biblijoje. Jo čia nerastume, nes ji – ne baimės, o vilties knyga.

4 gruodžio, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą