Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Juozapo tyla. Ketvirtasis Advento sekmadienis

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.

Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“

Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis.“

Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Jis negyveno su ja kaip vyras, iki ji pagimdė sūnų, ir jis pavadino jį Jėzumi.

(Mt 1, 18-25)

Atrodo, pagrindinė šio Evangelijos pagal Matą fragmento tema yra Dievo pažadų išsipildymas Jėzuje. Krikščionys išpažįsta, kad Jėzus yra tas, kuriame išsipildė visi Dievo duoti pažadai, kad Jėzus yra Mesijas, “Dievas su mumis“. Evangelistui Matui, savo pasakojimą skyrusiam pirmiausia savo amžininkams judėjams ir iš judėjų kilusiems krikščionims, labiausiai rūpėjo pasakyti, kad Jėzus ir yra tas, kurio jie laukė/laukia. Todėl šioje knygoje tiek daug aliuzijų į vadinamąjį Senajį Testamentą, o konkrečiai – į mesijines pranašystes. Todėl, jas cituodamas, Matas neretai priduria: “Tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai/žodis“.

O man šįsyk knieti pažvelgti į vieną svarbų šios istorijos veikėją, kuris joje neprataria nė žodžio, bet kalba savo elgesiu. Tai Juozapas. Evangelistai apie jį užsimena vos dviejuose trijuose epizoduose ir ji visada tyli. Juozapas tyli ir veikia. Ne šiaip sau kažką dirbinėja, o atlieka Dievo jam pavestą misiją. Jis išgyvena nežinią, netikrumą (ir šiame epizode, ir tuo metu, kai su naujagimiu ir jo motina yra priverstas bėgti į svetimą šalį, ir tada, kai dvylikametis Jėzus, jiems grįžtant iš Jeruzalės, dingsta, ir tik vėliau paaiškėja, kad jis liko šventykloje), bet laikosi Dievo valios.

Lyg ir nebuvo Juozapo gyvenime didelių, kvapą gniaužiančių žygdarbių, tačiau Juozapas – svarbus išganymo istorijos veikėjas. Marija, ištarusi Viešpaties angelui, “Štai, aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38), ir Juozapas, evangelisto Mato valia, neprataręs nė žodžio, bet vykdęs Dievo valią, yra svarbūs išganymo istorijos veikėjai (žinoma, kaip ir kiekvienas kitas, Dievo skirtingai įpintas į šią istoriją asmuo), kurie savo pavyzdžiu moko laikytis Dievo valios ne tik tuomet, kai ji atrodo suprantama, kai niekuo nereikia rizikuoti, bet ir tuomet (ypač tuomet), kai ji mums nesuvokiama, kai jos laikydamiesi rizikuojame. Kas jau kas bet šie žmonės, Juozapas ir Marija, rizikavo. Tačiau liko ištikimi Viešpačiui. Išsaugojo viltį net ir sunkiausiomis valandomis, net ir nežinios naktyje.

Juozapas tylėjo, Dievas kalbėjo. Juozapas atidžiai klausėsi o paskui, pažinęs Dievo valią, jos laikėsi. Taip ir įvyksta stebuklai. Kai nutylam ir leidžiam prabilti Dievui.

19 gruodžio, 2010 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą