Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Kalėdos. Girdėti ir apmąstyti

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.

Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa.

Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“

Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“

Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“ Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį.

O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.

Dar vienos Kalėdos, dar viena šventė, praskaidrinanti gyvenimo kasdienybę, nors trumpam leidžianti pasijusti pakylėtais, suteikianti pretekstą pasidžiaugti, pasveikinti vieniems kitus…

Kas toliau? Tarpušventis, eilinė darbo savaitė, o paskui – dar viena graži šventė, kai vėl gražiai pasveikinsim vieni kitus ir sutiksim naujus, jau 2011-uosius metus. Ir vėl, ir vėl, tarytum užburtam rate.

Geras dalykas tos šventės. Reikalingos jos žmogui. Ne šiaip sau ir Dievas prisakė vieną dieną per savaitę laikyti šventa, tai yra išskirti iš kitų, kad ji nebūtų eilinė, kad būtų kitokia (tai ir yra pirminė žodžio “šventas“ reikšmė – išskirtas iš visų, kitoks). Tik kad mums gresia pavojus apsiprasti su šventėmis, jas suvienodinti, o ne išskirti.

Net ir bažnyčioje skaitomas Evangelijos pagal Luką pasakojimas ar kuris kitas skaitinys apie Jėzaus gimimą ne tik kunigams, bet ir daugeliui žmonių jau kone atmintinai žinomas. Turbūt tik vienas kitas vaikelis, girdintis jį pirmą kartą, klausosi ausis ištempęs, stebisi. Panašiai kaip anie piemenys, nutvieksti Viešpaties šlovės šviesos, arba tie neįvardyti žmonės, anuomet girdėję piemenų pasakojimą. Kaip Marija, kuri “dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“.

Štai ir atsakymas į klausimą, ko reikia, kad Kalėdos nevirstų eiline, dar viena švente. Girdėti. Stebėtis. Įsidėmėti. Svarstyti širdyje. Kitaip ir vėl tik pasisveikinsime, apsikeisime šventiniais palinkėjimais, dovanėlėmis ir vėl lauksime eilinių švenčių.

 

26 gruodžio, 2010 - Posted by | Biblija, mintys

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: