Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

”Štai Dievo Avinėlis…”

Rytojaus dieną, matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!  Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane.  Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu.“  Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo.  Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia.’  Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus.“

[šį kartą norėčiau pasidalyti Juliaus Sasnausko knygos ”Dar kartą – Žmogaus Sūnus” ištrauka

Graudžiai atsisveikinome su Kalėdų žvaigžde, su dieviškuoju Vaikeliu ėdžiose. Bažnyčios kalendorius šį sekmadienį sako: eilinis laikotarpis. Panašu į eilinį kareivį ar eiles geležinkelio stotyje, prie darbo biržų ir ”Caritas” valgyklų. Vadinasi, be kantrios ir ištvermingos širdies dabar neišsiversi. Šventinti savo kasdienybę yra sunkiau nei šventinti naujus kryžius, bankus ar automobilius.

Į ”eilinį” žemės laiką, į žmogaus vargo ir nuodėmių sietuvą turi pasinerti ir viengimis Dievo Sūnus, kad būtų apreikštas pasauliui kaip vilties ir meilės žodis. Jonas Krikštytojas tik tada pažįsta Dvasios paženklintąjį Gelbėtoją, kai į drumstus Jordano upės vandenis kartu su nusidėjėlių minia įbrenda ir tas, ”kuris buvo be nuodėmės”.

Evangelija dusyk kartoja Jono žodžius: ”Aš jo nepažinojau”. Mesijo šaukliui reikėjo ženklo. Tas ženklas buvo Jėzaus veidas, subolavęs tarp muitininkų ir paleistuvių.

”Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” – Jonas Krikštytojas pristatys ateinantį Jėzų kaip pranašo Izaijo apgiedotą kenčiantį Dievo Tarną, pašauktą savo žaizdomis gydyti žmonijos. Gimtąja Jono kalba žodis ”talya” reiškia ir avinėlį, ir tarną. Skelbęs Judėjos gyventojams prisiartinusią Dievo rūstybę, Jonas Krikštytojas sudrebės: lauktasis laikų pabaigos teisėjas bus pasirinkęs silpnumo ir nuolankumo pavidalą.

Ar mes tikime, jog šis Dievo paveikslas, kitados atpažintas ir parodytas prie Jordano upės, ir šiandien gali būti Gerąja naujiena žmonių giminei? Tačiau nelaukime: pasaulio blogis mūsų akyse neištirps kaip sniegas nuo Viešpaties žvilgsnio, ir kasdienybė, netgi šventumo palytėta, nepavirs nesibaigiančia švente.

Ar nueisime paskui Avinėlį? Tik Avinėlį…

sausio 15, 2011 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą