Laimė, jei skauda. Rom 8, 18-23

“Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. …visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo“ (Rom 8, 19. 22-23)

…Antikinėse graikų, o ir šiuolaikinėse, tragedijose dažnai klausiama, ar mūsų gyvenimas ir pasaulis, kuriame gyvename, nėra beprasmybė. Tačiau, skirtingai nuo tragedijų teatro scenoje, žmogaus širdyje dažnai pasėjančių nerimą, Laiškas romiečiams drąsina, sužadina viltį, kalbėdamas apie ateitį, kuomet ,,bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19) ir visa kūrinija ,,bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (21 eil.).

<…>

…jei mes dar kenčiame dėl to, kad kenčia kūrinija, jei mes dūsaujame dėl to, kad pasaulis dar ne Dievo karalystė, vadinasi, mes dar gyvi. Būtų blogai, jei būtume abejingi, jei sakytume, kad mums tas pats, kad mūsų tai neliečia. Tam, kuris negyvas, širdies neskauda.

(žr. “Lietuvos evangelikų kelias“, liepos mėn.)

Kviečiai ar raugės? Mt 13, 24-30. 36-43

Jėzus pateikė jiems kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.

Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“.

Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo.Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“.Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!“

Atrodo, visiškai suprantamas, logiškas tarnų noras kuo greičiau išrauti piktžoles su šaknimis, kad jos nesidaugintų ir neišplistų, kad tik netrukdytų augti javams. Atrodo, ir šeimininkas turėjo apsidžiaugti tarnų parodyta iniciatyva, ne tik pagirti juos už jų rūpestingumą, bet dar ir pats prisidėti prie naikintojų komandos…

www.lrytas.lt/-13109021251310351077-kviečiai-ar-raugės.htm