“Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus…“ Fil 2, 1-11

Taigi, jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.

Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“

Laiškas filipiečiams yra iš tų Pauliaus laiškų, kuriuose autorius rašo ne apie dangiškus, o apie žemiškus reikalus, tai yra gvildena ne tiek teologinius, kiek moralinius klausimus. Tai akivaizdu ir iš šio fragmento. Naujojo Testamento komentaruose teigiama, kad Paulius buvo artimai susidraugavęs su Filipų krikščionimis, o ir pastarieji buvo prie jo itin prisirišę. Priešingu atveju, jeigu jų santykiai būtų buvę ne kokie, Paulius vargu ar būtų prašęs, kad jie “padarytų jo džiaugsmą tobulą“, kitaip tariant, jį dar labiau pradžiugintų. O didžiausią džiaugsmą jam suteiktų jų meilė artimui, kuri, kaip pasakojama Apaštalų darbuose, buvo esminis pirmųjų krikščionių bruožas (“Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“). Kitaip ir būti negalėjo, juk jie gerai žinojo Jėzaus žodžius: “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).

Išvardijęs, ko jis tikisi iš Filipų krikščionių, Paulius nurodo jiems į ką jie turėtų lygiuotis. Į patį Kristų. Savo gyvenimą jie (ne tik jie, bet ir me, jei laikome savo krikščionimis) turėtų vertinti pagal Kristaus gyvenimą, kuris turi būti jų ir mūsų etalonas. Šiaip ar taip, bet mums kur kas patogiau lyginti save su tais, kurie mums atrodo esą silpnesni už mus. Prisiminkime kad ir vaikystę. Kai buvome maži ir norėjome greičiau užaugti, savo ūgį matuodavome ne atsistoję greta už mus gerokai aukštesnių vaikų, o pasirinkdavome aiškiai mažesnį, tiesa? Todėl, kad stovėdami greta jo, galėjome jaustis esą dideli. Panašiai ir moraliniu atžvilgiu. Neseniai moterų pataisos namuose viena nuteistoji pasiteiravo: “Vagystė yra nuodėmė, tiesa, kunige?“ “Žinoma“, – atsakiau jai. “Gerai, tegul. Aš čia sėdžiu už vagystę, – toliau tęsė ji, – bet laisvėje daug tokių, kurie vogė ir toliau tebevagia, tik ne šimtais, o tūkstančiais ir milijonais litų. Tai kas iš mūsų didesnis vagis, a?“

Kiek nedaug tereikia, kad pasijustum geresnis, o gal netgi teisus – tik susirasti tą, kuris tavo akyse atrodo blogesnis nei tu. Tačiau Paulius moko lygiuotis į patį Viešpatį ir mokytis iš jo. Tai mums padės nuolat augti, bręsti kaip žmonėms ir apsaugos nuo iliuzinio teisumo, kuris žmogui pavojingesnis ir už nuodėmę.