Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Kur tu?“

Biblijos pasakojime apie pirmųjų žmonių nuopuolį Dievas kreipiasi į uždrausto vaisiaus atsikandusį Adomą: ,,Kur tu?“ Tikriausiai ne todėl, kad būtų nežinojęs, jog neklaužada kartu su savo žmona ,,pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių“ (Pr 3, 8). Šis klausimas užduotas žmogui turbūt tam, kad šis susiorientuotų kur esąs, kad įvertintų situaciją, kurioje atsidūrė po nuodėmės, pažeidęs Dievo nustatytą tvarką. Žinoma, ne geografiškai, o Dievo atžvilgiu.

Taigi Dievas, kaip teigia Biblija, pašaukė žmogų. Užuot įsižeidęs ir laukęs, kol šis pats teiksis pasirodyti ir pulti ant kelių. Izraelio mąstytojas Jehuda Chalevi yra rašęs: ,,Aš ieškojau Tavo Artumos, visa širdimi Tavęs šaukiausi, ir, beeidamas Tavęs pasitikti, sutikau Tave ateinantį pas mane“. O Mozės palaiminimai tautai prasideda žodžiais: ,,Viešpats atėjo nuo Sinajaus, užtekėjo jiems nuo Seiro, pasirodė nuo Parano kalno, dėl jų atkeliavo nuo Rebibot-Kadešo“ (Įst 33, 2). Verta atkreipti dėmesį į pastarajame fragmente pavartotus veiksmažodžius: ,,atėjo“, ,,užtekėjo“, ,,pasirodė“, ,,atkeliavo“. Viešpats nelaukia kaip būtų galima tikėtis, vadovaujantis žmogiška logika, o artinasi prie žmogaus, ieško jo…

“Lietuvos evangelikų kelias“, 2012 m. 1-2 nr.

 

Reklama

vasario 29, 2012 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Dykumoje

,,Netrukus Dvasia Jėzų paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo.“ (Mk 1, 12-13)

Vos dvi eilutes Morkus skiria pasakojimui apie Jėzų dykumoje. Jis neužsimena nei apie Jėzaus pasninką, nei apie pačias pagundas. Tačiau ir šios dvi eilutės pasako labai daug.

,,Netrukus“ – pastebi Morkus – ,,tuojau pat“. Kyla klausimas: netrukus po ko? Kas buvo prieš tai? Tiek Morkus, tiek ir Matas bei Lukas prieš tai pasakoja apie Jėzaus krikštą Jordano upėje ir balsą iš dangaus, kuris skelbia: ,,Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11 ). Dievas paliudija, jog tas Jėzus iš Nazareto yra ne šiaip sau Marijos ir Juozapo sūnus, bet pažadėtasis Mesijas, paties Dievo Sūnus. Vos tik nuaidi balsas iš dangaus, Jėzus išeina į dykumą. Užuot ,,pasilepinęs“ dieviškos garbės spinduliais ir pasiklausęs angelų chorų, Jėzus nedelsiant išeina ten, kur tyko pavojai. Evangelistas Morkus akcentuoja, jog Jėzus veikia nedelsdamas.

,,Dvasia“ – toji pati Dievo Dvasia, iš kurios Jėzus prasidėjo ir gimė iš Mergelės Marijos. Toji pati Dievo Dvasia, kurios įkvėpti pranašai skelbė Dievo Žodį. Toji pati Dievo Dvasia, kuri kartu su Tėvu ir Sūnumi buvo dar prieš pasaulio sukūrimą. Tai ta Dvasia, kuri, prasivėrus dangui, lyg balandis nusileido ant Jėzaus (Mk 1, 10), paliudydama jį esant Dievo Siųstuoju. Tikriausiai daugeliui sunku, o gal ir neįmanoma, suprasti, kaip gi Šventoji Dvasia gali vesti Dievo Sūnų į dykumą, kur jam teks susidurti su šėtonu. Sunku suprasti, kaip Dievo Dvasia galėtų ,,organizuoti“ tokią kelionę … Keista? Taip, nes Dievo valia žmogui dažnai būna neįžvelgiama: ,,Mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“, sako Viešpats (Iz 55, 8). Mes dažnai bandome nustatyti ,,eismo taisykles“ Dievo Dvasiai, tačiau visa laimė, kad Šventoji Dvasia jų nesilaiko ir veikia taip, kaip jai reikia, o mes jos už tai nenubausime.

,,Paakino nukeliauti į dykumą“ – Dievo Dvasia paragino, pastūmėjo Jėzų. Ji taip pat nedelsia. Jėzaus misija nepaprastai svarbi. Kai reikia atlikti kažką labai svarbaus, nėra kada atidėlioti. Atkreipkime dėmesį, kiek kartų Morkus vien pirmame Evangelijos skyriuje užsimena apie tai, kad Jėzus keliauja, eina. Čia Jėzus iš Galilėjos Nazareto atkeliauja prie Jordano, čia jis jau dykumoje, čia vėl sugrįžta į Galilėją, bet tik trumpam… Jėzus eina ir eina. Kiekvieną dieną vis arčiau Golgotos kalno. Bet gi tam jis ir atėjo: ,,Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45). Kažkas yra pasakęs, jog visas Jėzaus gyvenimas žemėje buvo kelionė. Kelionė nuo Betliejaus tvarto į Golgotos kalną, kur laukė kryžius.

vasario 23, 2012 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Kelkis!

,,Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, kad nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: ”Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!”“ Mk 2, 1-5

Nesunku įsivaizduoti žmonių, sugužėjusių pasiklausyti Jėzaus, galbūt ir išgyti, ir namo šeimininko reakciją. Tai daugiau nei įžūlumas. O ką, jei prapliups lyti? Nereikia nė lietaus, užtenka kaitrios Artimųjų Rytų saulės.

Tačiau šių keturių vyrų elgesys primena kažką jau girdėta/skaityta. Prieš šią istoriją apie paralyžiuotojo išgydymą ir nuodėmių atleidimą Evangelijoje pagal Morkų užrašytas pasakojimas apie raupsuotąjį, kuris irgi elgėsi įžūliai, dar daugiau – sulaužė Įstatymą, pažeidė tabu, prieidamas pernelyg arti sveikųjų. Ir keturi paralyžiuotojo bičiuliai, ir anas raupsuotasis taip elgėsi iš desperacijos, jie neturėjo ko daugiau griebtis. Arba – arba.

Vienintelis skirtumas: raupsuotasis rizikavo, norėdamas, kad Jėzus išgydytų jį patį, o tie keturi surizikavo užsitraukti nemalonę (tiesa, ne tokią didelę kaip raupsuotasis) dėl savo draugo, kuris negalėjo pajudėti. Draugas jiems buvo svarbiau už bausmę, kurią jie pelnytai galėjo užsitraukti.

http://www.lrytas.lt/-13297336771328289679-kelkis.htm

vasario 20, 2012 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Raštai ir amžinasis gyvenimas

,,Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija už mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte amžinąjį gyvenimą“ (Jn 5, 39-40), – kalbėjo Jėzus savo amžininkams, kurių susikurto Mesijo įvaizdžio jis neatitiko.

Tai buvo žmonės, gerai išstudijavę Šventuosius Raštus ir galėję juos cituoti. Jie buvo dievobaimingi, padorūs, stengėsi nepažeisti Įstatymo. Dar daugiau – Biblija jiems buvo daugiau nei literatūros šedevras, gyvenimiškos išminties rinkinys, senolių palikimas. Ritiniai su Tora ir Pranašų ištarmėmis pas juos nebuvo apdulkėję, nes šie žmonės tyrinėjo juos, ieškojo juose, anot Jėzaus, amžinojo gyvenimo. Tai pavyzdys kiekvienam tikinčiam žmogui, ne vien tik dvasininkams ir Rašto aiškintojams.

O vis dėlto jiems kažko pristigo, kad atpažintų Jėzuje tą, ,,apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir Pranašai“ (Jn 1, 45), tą, kurio neįmanoma įkalinti nei Dangaus skliaute, nei žmonių jam skirtose šventose vietose, neįmanoma nei ,,įraidinti“ Šventuosiuose Raštuose, tai yra gyvą, įsikūnijusį Dievą, kuris ateina pas žmogų į jo kasdienybę suteikti jam amžinojo gyvenimo. Tai per jį Šventieji Raštai teikia amžinąjį gyvenimą. Per jį ir mūsų gyvenimas, jei žvelgiame į jį tikėjimo žvilgsniu, tampa Šventuoju raštu, knyga, kurioje susitinka Dievas ir žmogus.

vasario 13, 2012 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Prisilietimas (“Noriu, būk švarus!“)

“Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: “Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų!“ Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.“ Mk 1, 40-42

Atrodo, viskas aišku ir suprantama: Jėzus padaro eilinį stebuklą, tuo dar kartą įrodydamas esąs daugiau nei pranašas ir mokytojas. Stebuklai, kaip ir nelaimingi, kenčiantys žmonės, nuolat lydėjo Jėzų. Nors stebuklai stipriai traukia mūsų dėmesį, nors mes jais žavimės ir stebimės, tačiau šiame Evangelijos pagal Morkų epizode yra ir daugiau svarbių ir dėmesio vertų dalykų…

http://www.lrytas.lt/-13292301131328613539-prisilietimas.htm

vasario 12, 2012 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

“Bėkite taip, kad laimėtumėte“

“Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Bėkite taip, kad ją laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko: jie taip darp, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį. Todėl aš bėgu neklaidžiodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusmų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas“ 1 Kor 9, 24-27

Japonų rašytojas Haruki Murakami yra sakęs: “Jei neskirsite visos energijos tam, kad gyventumėte, nesugebėsite ir tinkamai mirti“. Apaštalo Pauliaus palyginimas apie bėgikus, kurie dėl nugalėtojui skirto “vystančio vainiko“ įdeda visas pastangas, visą energiją, aktualus visais laikais gyvenantiems žmonėms, o visų pirma krikščionims. Jei atlikdami savo kaip Kristaus mokinių pareigas stengtumės taip, kaip stengiasi sportininkai, norintys tapti nugalėtojais, pasiektume nepalyginti daugiau, o pasaulis būtų daug panašesnis į dangaus karalystę. Ir atvirkščiai – jei sportininkai elgtųsi taip, kaip elgiasi “popieriniai“ krikščionys, nebūtų jokių rekordų, o į varžybas ateitų tik vienas kitas ištikimas gerbėjas…

Apaštalas Paulius taipogi perspėja ir tuos krikščionis, kurie moko ar bent jau turėtų mokyti kitus: mokyti reikia ne tik žodžiais, bet, visų pirma, pavyzdžiu. Jei mūsų elgesys skirsis nuo žodžių, tai vargu ar toks mokymas duos vaisių. Jeigu Jėzus būtų mokęs tik žodžiais, iš jo mokymo mums būtų likęs tik vienas iš daugelio pamokymų “kaip elgtis“ rinkinys.

vasario 12, 2012 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

informacija

dėl techninių kliūčių šis puslapis nuo praėjusių metų rugsėjo neveikė, tačiau nuo šiol jis bus atnaujinamas reguliariai, kartą per savaitę

pagarbiai – kun. Arvydas Malinauskas

 

vasario 11, 2012 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą