Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Argi aš savo brolio sargas?”

”Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu. Laikui bėgant, Kainas auoko Viešpačiui žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenes rinktines pirmienas. Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir į jo atnašą, o į Kainą ir į jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas.

Viešpats užkalbino Kainą: ‘Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas? Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.’

Kainas apsibarė su savo broliu Abeliu. Kai jie buvo laukuose, Kainas pakilo prieš brolį ir užmušė jį. Tuomet Viešpats paklausė Kainą: ‘Kurgi tavo brolis Abelis?’

‘Nežinau! Argi aš savo brolio sargas?!’ – atsakė jis. Pr 4, 2-9

Kelios mintys, kurios ateina į galvą, skaitant šią istoriją.

Turbūt joks nusikaltėlis nepradeda nuo sunkaus nusikaltimo. Žmogus į nuodėmę klimpsta pamažu. Kainas juk irgi iškart nepuolė žudyti Abelio.

Pradžioje abu broliai aukoja Viešpačiui savo atnašas. Kodėl Dievas “maloniai pažvelgė į Abelį ir į jo atnašą, o į Kainą ir į jo atnašą nepažvelgė“? Gal teisūs tie, kurie sako, kad Dievas neteisingas, vienus proteguodamas, o kitus ignoruodamas, vieniems padėdamas, o kitų nematydamas? Žinoma, Dievo mintys – ne mūsų mintys, ir ne mums suprasti, kodėl Dievas daro vienaip, o ne kitaip.

Tačiau atrodo, kad Abelio ir Kaino atžvilgiu Dievas elgiasi skirtingai dėl to, jog brolių atnašos yra skirtingos. Ne todėl, jog vienas aukoja ėriukus, o kitas – žemės derlių, gal javus, gal vynuoges. Todėl, kad Abelis aukoja “rinktines pirmienas“, o Kainas paprasčiausiai atlieka pareigą. Tai nėra nusikaltimas, bet…

Kainas nepatenkintas, jis “labai piktas ir prislėgtas“. Argi ne ironiška? Užuot susimąstęs, galbūt padarė kažką ne taip, gal jis pats kaltas dėl to, kad Dievas maloniai nepažvelgė į jo atnašą, Kainas pyksta.

Dievas kreipiasi į jį, klausdamas, dėl ko šis pykstąs. Klausia turbūt ne todėl, kad nežinotų atsakymo, o todėl, kad Kainas susimąstytų ir suprastų, kas negerai. Ne tik klausia, bet ir perspėja, nori apsaugoti nuo nuodėmės, sakydamas, kad jo “iš pasalų tykoja nuodėmė“. Tykoja, bet ją galima įveikti.

Deja, Kainas pralaimi nuodėmei. Jis nepaiso Dievo balso. Pradėjęs pykčiu užbaigia žmogžudyste. Jei visada, išgirdę Dievo balsą,kurį vadiname sąžine, paklausytume jo ir padarytume išvadas, blogio pasaulyje būtų mažiau.

Kainui nužudžius savo brolį, Dievas ir vėl kreipiasi į jį: “Kurgi tavo brolis Abelis?” Gal šis žmogus dabar, nors ir po laiko, atsipeikės? Deja. Kaino atsakymas žiaurus kaip ir jo nusikaltimas. Kainas ne tik meluoja, – “Nežinau” – bet ir atkerta, kad jam Abelis nerūpi. Kainui jo brolis – buvęs nebuvęs…

A.M.

kovo 21, 2012 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Įsakymai, kurie išlaisvina

“Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius: Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų…” (Iš 20, 1-2). Ir tada Dievas apreiškė savo įsakymus, kuriuos žinome kaip Dekalogą arba Dešimt Dievo įsakymų.

Ne tik žmogus, bet ir kiekvienas gyvas sutvėrimas, brangina laisvę ir maištauja prieš įvairius suvaržymus. Ir tai nieko nuostabaus, nes Dievas sukūrė mus laisvus. Turbūt dėl šios priežasties daugeliui žmonių, ne tik Konfirmacijai besiruošiantiems vaikams, bet ir suaugusiems, Dekalogas taip pat atrodo esąs laisvės suvaržymas, turbū todėl ir Dievas daugeliui atrodo esąs rūstus, nepatenkintas senis, kuris tik ir taikosi ką nors uždrausti, ko nors neleisti, o nusižengusius kuo greičiau ir kuo skaudžiau nubausti. ”Negalima, negalima, negalima.”

Tačiau žodžiai, kuriais Dievas kreipėsi į Mozę Sinajaus kalne, leidžia suprasti, kad Dekalogo įsakymai yra skirti ne žmogui pavergti, bet jam išlaisvinti. ”…išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų”, – Dievas primena Mozei, o kartu ir visai tautai. Jis yra tas, kuris liūdi, matydamas žmogaus kančią: ”Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų, aš gerai žinau, ką jie kenčia…” (Iš 3, 7). Jis yra tas, kuris išlaisvina iš vergijos: ”…nužengiau išgelbėti juos iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą…” (3, 8). Žinoma, ne tam, kad jie patektų į kitą vergiją, o tam, kad būtų laimingi, kad jiems būtų gera.

Vergija/nelaisvė būna ne tik politinė. Dar sunkesnė yra vergija nuodėmei. Todėl Dievas, išvedęs tautą iš Egipto nelaisvės, prieš įvesdamas į Pažado žemę, nori apsaugoti ją nuo dar didesnė nelaimės, kuri, skirtingai nuo karinės okupacijos, pasirenkama savo noru, todėl ji pavojingesnė ir išsilaisvinti iš jos sunkiau nei iš Egipto arba Sovietų sąjungos.

A.M.

kovo 11, 2012 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

”Parodyk man savo kelius…”

,,Parodyk man savo kelius, Viešpatie, pamokyk mane apie savo takus. Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane, nes esi Dievas, mano Gelbėtojas.“ Ps 25, 4-5

Neatskiriami mūsų gyvenimo palydovai yra kelio ženklai, rodyklės ir įvairios nuorodos, padedančios ne tik susiorientuoti vykstant į kitą šalį, bet ir važiuojant jau ištirtais keliais, kuriuose gali pasitaikyti vienokių ar kitokių netikėtumų ir kliūčių ar paprasčiausiai pėdinant gatve.

Jei tenka važiuoti ten, kur dar nesame buvę, ypač susiruošus į tolimesnę kelionę, pravartu automobilyje, jei keliaujame savo transporto priemone, turėti navigacinę įrangą, kuri nurodo, kaip geriau, su mažesnėmis kuro ir nervų sąnaudomis, pasiekti kelionės tikslą.

Psalmės autorius, gyvenęs laikais, kai apie kompiuterines technologijas niekas nedrįso nė pasvajoti, vis dėlto naudojosi navigacine sistema gyvenimo kelionėje. Jam tai buvo Dievo balsas, įspėjantis apie pavojus, o kryžkelėje nurodantis kurį kelią pasirinkti.

A.M.

kovo 2, 2012 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą