Mintys Velykoms

“… Tikras Dievas ir tikras žmogus – Sūnus – ieško žmogaus, kad jam padėtų suprasti, jog jis, Kristus, yra Tėvo paveikslas, Tėvo, nuo kurio žmogus pabėgo, todėl gyvena pagal iškreiptą Dievo paveikslą: “Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30); “Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9).

Nusigręžęs nuo Viešpaties veido nusidėjęs žmogus prieglobstį atranda kape. Jis įsitikinęs, kad Dievas nenužengs į kapą, nes galvoja, jog mirties karalystė ir gyvasis Dievas yra nesuderinama. Tačiau Sūnus vis artėja prie šios slėptuvės. Kad įžengtų į kapą, jis privalo pereiti per blogį, per nuodėmę, kuri yra pragarmės vartai. Dievo Sūnus nužengs į kapą, jis iš tikrųjų taps pasaulio blogio objektu: neteisingai bus pasmerktas, ant jo liesis blogio žiaurumas, jis, Gyvybės Kūrėjas (Apd 3, 15), bus nužudytas, kad šitaip prisiimtų visą nuodėmės blogį, dievžudystę ir brolžudystę.

Nužudydamas Kristų žmogus pakelia ranką prieš Dievo asmenį ir tvirtina save patį, visą žmogiškąją kaltę suversdamas ant nekaltojo, ant brolio be kaltės. Tad šitaip Kristus, Gyvasis, nužengs į kapą ir sutriuškins mirusiųjų karalystės galybę. Prisikėlimas bus ne pabėgimas nuo kapo, o nusileidimas į patį blogio pragarmės dugną, idant visa priklausytų Kristui… Dievas nužengia, kad prisiimtų visą žmogaus prakeikimą, netgi “tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“ (Gal 3, 13). Be to, “tą, kuris nepažino nuodėmės, Dievas dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

Žmogus buvo likęs vienas su savo nuodėme ir nuolat galvojo, kad jis yra mirties objektas: jis be perstojo žvelgė į medį*, iš kurio laukė sudevinimo. Dabar pats Dievas savo Sūnuje sutinka būtik prikaltas prie šio medžio, idant žmogus matytų Viešpatį ir atrastų meilės veidą. Nusileidęs į žmogaus nuodėmės dugną Dievas pats tampa objektu, kad galėtume būti asmenys, panašūs į dieviškuosius.“

(Ištrauka iš Marko Ivano Rupniko “Perėjimo kultūra“)

*autorius omenyje turi rojuje augusį gėrio ir blogio pažinimo medį, kurio vaisiaus paragavę pirmieji žmonės tikėjosi, anot žalčio, būti “kaip dievai“.

Vyskupo Mindaugo Sabučio velykinis sveikinimas

“Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis“!“ (Apd 19, 6)

Mielieji Kristuje,

metų skaičiavimas – vienas civilizuoto žmogaus privalumų. Laikas leidžia mums susivokti, kur esame laike, kas buvo iki mūsų ir, galiausiai, kokie ir kas mes esame. Mes prisimename savo gimtadienius ir džiaugiamės, kai artimieji mus sveikina jubiliejų ir kitų svarbių sukaktuvių proga.

Taip pat mes prisimename tuos, kurie išėjo, ir kada juos laidojome. Apskritai daug datų sukasi gyvenime ir kartais net susipainiojame – kuri iš jūsų svarbi, o kuri nelabai.

Bet yra įvykis, kurio data neturi jokios reikšmės – tai Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Pasaulio istorija skaičiuojama “iki Kristaus“ ir “po“. Mes skaitome: “100 metų po Kristaus“. Bet ką reiškia krikščioniui “po“? Po kažko ar kažkieno reiškia , kad tai, pagal ką orientuojamės, nebeegzsituoja. Jo ar jos jau nėra. Kartais ir krikčionio sąmonėje susiformuoja suvokimas, kad kažkas gali egzistuoti po Kristaus – gimusio, mirusio, bet kažin ar prisikėlusio.

Gimimo ir mirties datas mums būdinga prisiminti. Tačiau Velykų metu mes švenčiame tai, kas neapribojama laiko. Tai – Prisikėlimas. Prisikėlęs Viešpats buvo iki pasaulio sukūrimo ir yra su mumis dabar, ir Jis ateis. Apie ką mes skelbiame? Apie Palestinos kaime gimusį dailidę, pamokslavusį, padariusį daug stebuklų, nukankintą ir kryžiaus gėdoje pasitikusį mirtį, palaidotą ir prisikėlusį. Pasaulio akimis tai – kvailystė, krikščionių akimis tai – gyvenimo prasmė, esmė ir tikslas. Žmogus, kuris skelbėsi esąs Dievas, mums yra viskas.

Taigi, Prisikėlimas esantiems laike yra niekas, o mums, esantiems laike ir amžinybėje – viskas. Viskas, ką mes turime, yra prisikėlęs Viešpats. Vieniems tai yra papiktinimas, o kitiems – garbė.  Mums, krikščionims, dovanojama galimybė kasdien gyventi Prisikėlimo šlovėje, kurią pelnė Kristus. Jis pats asmeniškai aplanko mus ir mūsų parapijas Žodžiu ir Sakramentais, taip atnaujindamas mūsų gyvenimus ir leisdamas patirti savo meilę.

Linkiu pasilikti prisikėlusio Viešpaties Artumoje ir nuolatos prisiminti, kad Jo pergalė yra mūsų pergalė.

Kristuje,

vyskupas Mindaugas Sabutis.

2012, Velykos

“Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“

“Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, tardamas: ‘Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs…. Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose.

Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: ‘Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!’

Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs, kadangi buvo jau vakaro valanda, jis su Dvylika išėjo į Betaniją.“ Mk 11, 7-11

Jėzaus amžininkai turbūt ne blogiau nei mes žinojo pranašo Zacharijo ištarmę: “Didžiai džiūgauk, Ziono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). O žinodami turėjo susigaudyti, kas ir kaip. Trumpai tariant, toks įvaizdis. Taip reikia, kad išsipildytų pranašystė…

“Jėzaus pasirodymas sostinėje atrodo kaip akibrokštas, kaip iššūkis įprastam karališkos šlovės ir didybės vaizdui. Izraelis puikiai mena savo valdovų triumfo eisenas Jeruzalės gatvėse, karo vežimus ir žirgus. O asilas ir Biblijoje yra tik asilas…“ Julius Sasnauskas, Dar kartą – Žmogaus Sūnus)

Asilas tėra tik asilas. Kas kita – jautis, žirgas ar kupranugaris. O ypač, jei tas asilas dar visai jaunas asiliukas, “kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs“. Jei arklys nepripratęs prie raitelio, nieko gero nebus. Gyvūnas tik muistysis, bandys nusikratyti nepatogia našta. Taip pat ir asilėlis, jeigu juo dar niekas nėra jojęs. Tik vaizdas būtų turbūt komiškesnis, o gal graudesni – pabandykite įsivaizduoti raitelį, kad ir Dievo siųstą, jojantį ant tokio gyvūno…

“Verbų sekmadienio triumfo paveikslas paliekamas Evangelijoje tik tam, kad tyliai pasijuoktų iš visų, kurie negali, nenori įsivaizduoti Dievo be imperatoriaus karūnos. Kuriems rūpi apkaišyti krikščionybę karo bei valdžios metaforomis, nes šitaip tikimasi išaugoti savo pačių jėgą ir viešpatavimą. Raitas ant asilo, nepratardamas nė žodžio, panašesnis į klouną nei į karalių, Jėzus nedviprasmiškai parodo, ko vertos iškilmės, titulai, institucijos, kai nepriimamas kryžius…“ (Julius Sasnauskas, Dar kartą – Žmogaus Sūnus).