Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“

“Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, tardamas: ‘Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs…. Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose.

Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: ‘Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!’

Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs, kadangi buvo jau vakaro valanda, jis su Dvylika išėjo į Betaniją.“ Mk 11, 7-11

Jėzaus amžininkai turbūt ne blogiau nei mes žinojo pranašo Zacharijo ištarmę: “Didžiai džiūgauk, Ziono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). O žinodami turėjo susigaudyti, kas ir kaip. Trumpai tariant, toks įvaizdis. Taip reikia, kad išsipildytų pranašystė…

“Jėzaus pasirodymas sostinėje atrodo kaip akibrokštas, kaip iššūkis įprastam karališkos šlovės ir didybės vaizdui. Izraelis puikiai mena savo valdovų triumfo eisenas Jeruzalės gatvėse, karo vežimus ir žirgus. O asilas ir Biblijoje yra tik asilas…“ Julius Sasnauskas, Dar kartą – Žmogaus Sūnus)

Asilas tėra tik asilas. Kas kita – jautis, žirgas ar kupranugaris. O ypač, jei tas asilas dar visai jaunas asiliukas, “kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs“. Jei arklys nepripratęs prie raitelio, nieko gero nebus. Gyvūnas tik muistysis, bandys nusikratyti nepatogia našta. Taip pat ir asilėlis, jeigu juo dar niekas nėra jojęs. Tik vaizdas būtų turbūt komiškesnis, o gal graudesni – pabandykite įsivaizduoti raitelį, kad ir Dievo siųstą, jojantį ant tokio gyvūno…

“Verbų sekmadienio triumfo paveikslas paliekamas Evangelijoje tik tam, kad tyliai pasijuoktų iš visų, kurie negali, nenori įsivaizduoti Dievo be imperatoriaus karūnos. Kuriems rūpi apkaišyti krikščionybę karo bei valdžios metaforomis, nes šitaip tikimasi išaugoti savo pačių jėgą ir viešpatavimą. Raitas ant asilo, nepratardamas nė žodžio, panašesnis į klouną nei į karalių, Jėzus nedviprasmiškaiparodo, ko vertos škilmės, titulai, institucijos, kai nepriimamas kryžius…“ (Julius Sasnauskas, Dar kartą – Žmogaus Sūnus).

5 balandžio, 2012 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą