Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Mintys Velykoms

“… Tikras Dievas ir tikras žmogus – Sūnus – ieško žmogaus, kad jam padėtų suprasti, jog jis, Kristus, yra Tėvo paveikslas, Tėvo, nuo kurio žmogus pabėgo, todėl gyvena pagal iškreiptą Dievo paveikslą: “Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30); “Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9).

Nusigręžęs nuo Viešpaties veido nusidėjęs žmogus prieglobstį atranda kape. Jis įsitikinęs, kad Dievas nenužengs į kapą, nes galvoja, jog mirties karalystė ir gyvasis Dievas yra nesuderinama. Tačiau Sūnus vis artėja prie šios slėptuvės. Kad įžengtų į kapą, jis privalo pereiti per blogį, per nuodėmę, kuri yra pragarmės vartai. Dievo Sūnus nužengs į kapą, jis iš tikrųjų taps pasaulio blogio objektu: neteisingai bus pasmerktas, ant jo liesis blogio žiaurumas, jis, Gyvybės Kūrėjas (Apd 3, 15), bus nužudytas, kad šitaip prisiimtų visą nuodėmės blogį, dievžudystę ir brolžudystę.

Nužudydamas Kristų žmogus pakelia ranką prieš Dievo asmenį ir tvirtina save patį, visą žmogiškąją kaltę suversdamas ant nekaltojo, ant brolio be kaltės. Tad šitaip Kristus, Gyvasis, nužengs į kapą ir sutriuškins mirusiųjų karalystės galybę. Prisikėlimas bus ne pabėgimas nuo kapo, o nusileidimas į patį blogio pragarmės dugną, idant visa priklausytų Kristui… Dievas nužengia, kad prisiimtų visą žmogaus prakeikimą, netgi “tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“ (Gal 3, 13). Be to, “tą, kuris nepažino nuodėmės, Dievas dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

Žmogus buvo likęs vienas su savo nuodėme ir nuolat galvojo, kad jis yra mirties objektas: jis be perstojo žvelgė į medį*, iš kurio laukė sudevinimo. Dabar pats Dievas savo Sūnuje sutinka būtik prikaltas prie šio medžio, idant žmogus matytų Viešpatį ir atrastų meilės veidą. Nusileidęs į žmogaus nuodėmės dugną Dievas pats tampa objektu, kad galėtume būti asmenys, panašūs į dieviškuosius.“

(Ištrauka iš Marko Ivano Rupniko “Perėjimo kultūra“)

*autorius omenyje turi rojuje augusį gėrio ir blogio pažinimo medį, kurio vaisiaus paragavę pirmieji žmonės tikėjosi, anot žalčio, būti “kaip dievai“.

7 balandžio, 2012 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą