Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Kai veda Dievo Dvasia

,,Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo“ (Mk 1, 12-13).

Vos dvi eilutes Evangelija pagal Morkų skiria pasakojimui apie Jėzų dykumoje. Evangelistai Matas ir Lukas, nelyginant kruopštūs reporteriai, aprašo įvykį daug išsamiau, atskirai apibūdindami kiekvieną Jėzaus gundymo sceną. Tačiau ir šios dvi eilutės pasako labai daug. Ir apie Jėzų, ir apie Šventąją Dvasią.

Kadaise teko girdėti pamokslą, kuriame kunigas, perskaitęs aukščiau minėtą Evangelijos epizodą, teigė esą Jėzų į dykumą nuvedė piktoji dvasia. Tikriausiai todėl, kad jam, kaip ir daugeliui, atrodė nesuvokiama, kaip Šventoji Dvasia galėtų vesti Dievo Sūnų ten, kur teks akis į akį susidurti su šėtonu. Sunku suprasti, kad Dievo Dvasia galėtų ,,organizuoti“ tokią kelionę. Daug paprasčiau Dievo Dvasią paversti piktąja…

O vis dėlto tai buvo Šventoji Dvasia. Ta pati, kuri dar tuomet, kai Dievas kūrė pasaulį, ,,dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 2), kurios veikimu Marija, mergaitė iš Nazareto, tapo Dievo Sūnaus motina. Nors daugelis linkę manyti, kad Dievo Dvasia, it stropi tarnaitė, turėtų užtikrinti mūsų gerovę, o tai reiškia, pasirūpinti, kad mūsų gyvenime būtų kuo daugiau patogumų ir lengvatų,  vertėtų dažniau prisiminti pranašo Izaijo knygos ištarmę: ,,Mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, sako Viešpats“ (Iz 55, 8). Tiesa, Šventoji Dvasia rūpinasi mūsų gerove, tačiau ne taip, kaip mes norėtume, o pagal Viešpaties valią. O ji ne visuomet atitinka mūsų pageidavimus ir pasiūlymus.

Taigi Dievo Dvasia Jėzų ,,paakino nukeliauti dykumą“. Evangelijoje pagal Morkų, ypač jos pirmuosiuose skyriuose, dažnai minima, kad Jėzus keliauja. Jis eina ir eina. Kiekvieną dieną vis arčiau Jeruzalės. Tik ten jo laukia ne karaliaus Dovydo sostas, kaip daugelis turbūt norėtų tikėtis, bet Golgotos kalnas, o jame – kryžius. Nors nė vienas iš evangelijų autorių tiesiogiai neužsimena apie tai, kad Jėzų ten vedė Šventoji Dvasia, tačiau, reikia manyti, jog ji, it balandis nusileidusi ant jo krikšto Jordano upėje metu, vėliau nepurptelėjo atgal į aukštybes, bet pasiliko visam laikui ir,  nuvedusi į dykumą bei per ją pervedusi, vedė ir toliau.

A.M.

[daugiau skaitykite “Lietuvos evangelikų kelyje“, kuris išeis gegužės mėnesį]

11 gegužės, 2012 - Posted by | Biblija, mintys

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: