Pamesti galvą

,,Jėzui sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti Jo, sakydami, kad Jis netekęs nuovokos.“ Mk 3, 20-21

Turbūt nėra labai gerai prarasti nuovoką, kitaip tariant pamesti galvą. Prarasti koją, ranką ar kurią nors kitą kūno dalį nėra taip blogai, o be galvos – tragedija. Blogiausia dėl to, žinoma, būna  aplinkiniams, todėl nenuostabu, kad ,,saviškiai“, anot Evangelijos pagal Morkų, ,,ėjo sulaikyti“ Jėzaus. Jis jau skelbė, ,,kad atėjo metas, ir prisiartino Dievo karalystė“ (Mk 1, 14-15), kvietė žmones atsiversti ir tikėti Evangelija, buvo išgydęs daugelį ligonių, išvaręs aibę demonų, išsirinkęs dvylika mokinių. Žmonės miniomis sekdavo paskui Jėzų (plg. Mk 3, 7-8), nes jiems reikėjo Jo.

Jėzus trumpam sugrįžta namo, tačiau žmonės atskuba ir čia. Galima bambėti, kokie jie įkyrūs ir savanaudžiai, galima priekaištauti jiems, kad mato tik save ir savo bėdas, bet galima įžvelgti ir kai ką svarbiau. Paskui Jėzų sekioja, netgi persekioja Jį, daugybė žmonių. Tik ne dėl kokios nors sėkmingos viešųjų ryšių akcijos, ne dėl to, kad Jo ,,komanda“ būtų gerokai paplušėjusi, kurdama Viešpaties įvaizdį, o todėl, kad Jis darė gẽra, todėl, kad tiems, kuriems skaudėdavo, skausmas atlėgdavo, liūdintys rasdavo paguodą, atstumtieji ir pasmerktieji patirdavo gailestingumą ir meilę, o tai – svarbiau už fizinį išgijimą.

<…>

Taigi saviškiai nusprendžia ,,sulaikyti“ Jėzų, atvesti į protą, kad Jis jaustų saiką ir nepersistengtų. Juk taip gyventi, užmiršti save, neskaičiuoti, matyti vien kitus, gali tik tas, kuris yra netekęs sveikos nuovokos.

A.M.

[daugiau skaitykite “Lietuvos evangelikų kelyje“, nr. 6 ]