Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Nenusigąsk, vien tikėk!” Mk 5, 35-43

,,…ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša jam: ”Tavo duktė  numirė, kam begaišini Mokytoją?!” Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: ”Nenusigąsk, vien tikėk!” Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: ”Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega”. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: ”Talita kum”; tai reiškia: ”Mergaite, sakau tau, kelkis!” Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.“
Mk 5, 35-43

,,Nenusigąsk, vien tikėk!“ – tarė Jėzus nelaimingam tėvui, kuriam žmonės ką tik pranešė apie jo dukters mirtį. Atrodo, viskas baigta, išeities nėra ir negali būti. Išgąstis, kaip ir sielvartas, atrodo logiškas, savaime suprantamas atsakas į nelaimę. Todėl drąsinantys Jėzaus žodžiai nuskamba keistai. Taip pat, kaip ir paaiškinimas: ,,Vaikas nėra miręs, o miega“. Nieko nuostabaus, kad žmonės, tai išgirdę, ėmė juoktis iš jo. Gyvenime neretai būna taip, kad padrąsinantys, viltį žadinantys žodžiai būna sutinkami pašaipiai, o išdrįsę juos tarti žmonės dažnai nušvilpiami.

,,Nenusigąsk“, sako Jėzus. Baimė – vienas iš didžiausių žmogaus priešų. Kartais ji būtina: apsaugo nuo pavojaus. Tačiau kartais, užuot padėjusi išvengti bėdos, ji suparalyžiuoja žmogų. Ne veltui sakoma, kad baimės akys didelės. Žinoma, nelaimė buvo pernelyg didelė, todėl sinagogos vyresnysis lyg ir ne be reikalo išsigando. ,,Tikėk“, priduria Jėzus. Tikėjimas, net jeigu ir neįvyksta stebuklas, kokio mes norėtume, padeda ištverti ir tai, kas atrodo neištveriama, kas viršija žmogaus jėgas.

,,Talita kum“, taria Jėzus, paėmęs mergaitę už rankos. (Pravartu atkreipti dėmesį į tai, kad prisiliesti prie mirusiojo turėjo teisę tik artimiausi jam žmonės, šeimos nariai, visi kiti prisilietę tapdavo nešvariais ritualine prasme – o tai menki juokai.) Pasakų burtininkai, darydami stebuklus, dažnai vartoja specialius žodžius net jeigu mosuoja burtų lazdele, užkeikimus, burtažodžius etc. Klystume, manydami, kad ,,Talita kum“ irgi buvo toks burtažodis, kurį reikia teisingai ištarti, ir įvyksta stebuklas. Stebuklus daro ne burtažodžiai, o meilė artimui, užuojauta, gailestis. Net ir nežinodami specialių žodžių, net nemokėdami tinkamai melstis, galime daryti gera, paguosti nelaimės ištiktą, padėti jam ištverti kančią, gydyti jo sužeistą širdį.

Galiausiai, kai mergaitė atsikelia ir ima vaikščioti, o susirinkusieji, anot Evangelijos pagal Morkų autoriaus, ,,nustėro iš nuostabos“, Jėzus pasielgia, atrodo, nevisiškai adekvačiai, liepdamas pavalgydinti ją. Toks įvykis, stebuklas, reikia džiaugtis, švęsti, o jis: duokite jai valgyti. Tai pamoka, kad svarbu ne tik kvapą gniaužiantys stebuklai, bet ir kasdienybė. Ištiesta žmogui duonos riekė irgi gali būti stebuklas.

A.M.

liepos 2, 2012 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą