Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

Todėl pats Viešptas duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis. (Iz 7,14)

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Daugelį šimtmečių iki Kristaus gimimo Dievas per pranašą apreiškė savo didįjį sumanymą – kūnu ir krauju ateiti ir apsigyventi tarp žmonių. Taip pat ir tai, kad Jis gims iš mergelės Betliejuje.

Švęsdami Kalėdas mes atsigręžiame atgalios ir prisimename tos pranašystės išsipildymą. Viena vertus, Kalėdos mums įprasta šventė, susijusi su pamaldomis, eglute, dovanomis ir vaišėmis. Ir kunigų pamokslai bei vaikučių programėlės mums taip pat yra įprastas išgyvenimas. Tačiau kasmet toji šventė yra vis kitokia, nes mes patys tampame kitokie. Ne tik metų skaičiaus didėjimas, bet ir įgyta patirtis – praradimai bei atradimai – lemia, kad Kalėdų žinią sutinkame vis kitaip. Tad į Kristaus gimimą vienaip žvelgia vaiko, kitaip – paauglio, tėvo, motinos, našlės ar senelio širdis.

Taip ir turi būti. Juk Jėzus užgimė pasauliui, vadinasi – ir mūsų gyvenimams, kad ir kokiame kelio vingyje ar sankryžoje jie atsidurtų. Mums svarbiausia – priimti esminę Kalėdų žinią: Dievas mus pamilo ir myli amžina meile. Betliejaus žinia nepasiliko Betliejuje ir nėra tik vaizdingas pasakojimas. Tai tikrovė, nuolat paliečianti ir perkeičianti mūsų gyvenimą. Nes tamsybė be Dievo skiriasi nuo Dieviškos šviesos. Būtent Kristus ir yra toji šviesa.

Emanuelis – Dievas su mumis. Toks ištesėtas Dievo pažadas. Jis nepaliaus iki baigsis šis pasaulis. Žvelgdami į Kūdikį mes matome visą Jo nueitą kelią – mokymą, stebuklus, kryžiaus mirtį, prisikėlimą. Ir tai nepalieka mūsų nežinioje dėl Jo meilės tvirtumo, įrodytos kryžiumi ir vainikuotos prisikėlimu.

Linkiu, kad visi pasidžiaugtume Viešpaties Užgimimu ir leistume Jam drauge su mumis gyventi mūsų gyvenimus. Tegu Jo šviesa apšviečia, sušildo ir nuramina mus tiek didelėse parapijose, tiek mažutėse; tiek esančias Lietuvoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vokietijoje. Jame esame ir liksime viena.

Palaimintų Kalėdų ir Naujųjų metų!

Mindaugas Sabutis

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas

“…pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui dykumoje“, Lk 3, 1-6

“Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilenės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.

Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: ‘Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti -išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą.'“

Viešpats ir vėl išsirinko pasiuntinį. Ir vėl ne iš didžiūnų, nors tokių, kaip vardija Lukas, būta: Poncijus Pilotas, Erodas, Pilypas, Lisinijus, Anas, Kajafas… Viešpaties žodis pasigirdo ne jiems, o Jonui. Tiesa, kunigo sūnui, bet ne iš tokių, kaip kadaise kunigo Elio sūnūs (plg. 1 Sam 2, 12-17). Jonas nebuvo kunigas, bet Dievo valia jis tapo daugiau nei kunigu. Jonas tapo šaukiančiuoju tyruose arba, pasak paties Jėzaus, “didžiausiu tarp gimusių iš moters“, tuo, kuriam Dievo buvo lemta atpažinti “Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29).

A.M.