“Mes matėme užtekant jo žvaigždę…“

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“

Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė^. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą ­ Izraelį.“

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau.“

Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.

Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. Mt 2, 1-12

 Ne toks jau didelis skirtumas – trys buvo tie Evangelijoje pagal Matą paminėti išminčiai iš Rytų šalies ar, tarkime, septyni. Nei tikėjimui, nei gyvenimui įtakos tai neturi. Ir manyti, kad šie vyrai buvo ne išminčiai ar magai, o karaliai, nebūtų erezija. Daug svarbiau yra ne jų luomas ir ne skaičius, o tai, kad šie žmonės, stebėdami dangų, jame matė ne tik žvaigždes, bet ir kai ką daugiau: tai, ką ten, dangaus aukštybėse, rašo Kūrėjas, kuris, tariant psalmės žodžiais, ,,žvaigždes suskaičiuoja, vardais jas vadina“. Jie išvydo užtekant Mesijo – visų lauktojo – žvaigždę. Tačiau neliko sėdėti sudėtomis rankomis ir įsmeigtais į dangų žvilgsniais, bet leidosi į varginančią ir ilgą kelionę, kad galėtų atvykę į vietą jį pagarbinti.

Antra, ne mažiau svarbi, pamoka: išminčiai atpažino ne tik Mesijo žvaigždę, bet ir jį patį. Susipainioti buvo nesunku. Šiaip ar taip Jeruzalėje jie susitiko patį karalių, o šie – karaliai, imperatoriai etc. – nuo senų senovės būdavo sudievinami, laikomi jei ne dievais, tai bent dievažmogiais. Juk ir viena iš priežasčių, dėl kurių pirmaisiais amžiais buvo persekiojami krikščionys, yra tai, kad jie atsisakė garbinti Romos imperatorius kaip dievus.

Vis dėlto Rytų šalies išminčiai mokėjo atskirti kas yra kas ne tik dangaus skliaute, bet ir žemėje. Todėl, užuot pagarbinę karalių, kuriam pakluso didžiūnai ir kariūnai, suklupo priešais kūdikį. Tikėdami, jog šis mažas virpantis vaikelis, o ne tas, prieš kurį dreba tauta, kuriam paklūsta valdinių minios, yra Dievo siųstasis.

A.M.