“Kai šaukiausi, Tu mane išklausei ir suteikei man drąsos…“ (Ps 138, 3)

,,Kai šaukiausi…“. Maldoje šaukiamės Viešpaties tada, kai būna labai sunku, kai ištinka didelė kančia. Pergyvendami, pavyzdžiui, dėl mėgiamo krepšininko prasto žaidimo arba sloguodami kažin ar šauktumės Viešpaties. Jeigu ir prašytume padėti, tai tikriausiai trumpai ir nedrąsiai – padėtis ne tokia juk rimta, bėda ne tokia didelė. Žinoma, šauktis Viešpaties – tai nebūtinai garsiai rėkti, viliantis, kad riksmas pramuš dangaus skliautą ir pasieks Visagalio ausį. Šauktis galima ir taip, kad girdėtum tik tu ir Viešpats, kuris girdi ne vien žodžius, bet ir mintis. Šauksmas maldoje – tai širdies gėla, atverta dangiškajam Tėvui.

Kai šaukiamės Viešpaties, turbūt dažniausiai prašome apsaugoti nuo to, ko bijome: nuo ligos, kančios, nelaimės. O jeigu kančia, kurios norėjome išvengti, mus jau ištiko, tuomet meldžiame, kad Viešpats ją palengvintų, sutrumpintų arba nutrauktų. Kažin ar daug kas tokiais atvejais, šaukdamasis Viešpaties, prašo ne sumažinti jo kančią ar išvis atimti ją, bet suteikti drąsos, padėti ją išgyventi ne bandant nusikratyti ja, ne bėgant nuo jos, bet ištveriant. O ištvermė be drąsos neįmanoma.

Drąsos, beje, reikia ir tikėjime. Išpažinti tikėjimą bažnyčioje, kai aplink tave – broliai ir seserys Kristuje, ypatingos drąsos nereikia. Juolab, kai ,,Tikiu…“ moki atmintinai ir nebijai suklysti jau vien todėl, kad tarp daugybės balsų, tariančių tuos pačius žodžius, tikriausiai nebus girdėti, jei ir suklysi. Kas kita yra išpažinti tikėjimą – žodžiais arba elgesiu – ne bažnyčioje, o tarp priešiškai jos arba tikėjimo atžvilgiu nusiteikusių žmonių. Tokiais atvejais reikia drąsos tam, kad nepabūgtum pašaipų, kad neišsižadėtum, kaip kadaise vienas iš apaštalų, Simonas Petras, Viešpaties, leptelėdamas ,,Aš jo nepažįstu“ (plg. Lk 22, 55-56).

A.M.